Senovėje lietuviu liaudės dainos būdavo įvairaus pobūdžio.Žmonės dainas dainuodavo kai jiems būdavo liūdna, linksma (visais gyvenimo atvejais).
Lietuvių liaudies dainos daugiausia yra erotinės: jose apdainuojami meilės ir džiaugsmo jausmai, piešiama šeimos gyvenimo laimė ir paprasčiausiu būdu parodomi švelnūs šeimos narių ir giminių santykiai. Yra rinkinių kurie sudaro meilės ciklą – jos pirmąsias užuomazgas, atsiskleidimą įvairiausiais atspalviais ir išbaigimą vedybiniame gyvenime. Mes galime matyti lietuvę mergelę, jos vaikystės ir jaunystės dienomis (pirmos dienos) šalia triūsiančios motinos uoliai besidarbuojančią namuose: verpiančią, audžiančią, siuvinėjančią. Mes matome ją sužadėtinę su savo senoviniu, taip labai garbinamu, iš paprastų rūtų nupintu nuotakos vainiku. Matome ją gražiausią savo gyvenimo dieną iškilmingai pasipuošusią, bet kupiną liūdesio, atsisveikinančią su motina, seserimis ir draugėmis – su iškilme važiuojančią į savo būsimo vyro namus ir nenoromis, dažnai su ašaromis, nusiimančią išsaugotą vainiką. Matome ją pagaliau šeimininkę laimingame šeimos ratelyje, besidarbuojančią savo namuose, kieme ir darže taip pat uoliai, kaip pirma motinos namuose, betriūsiančią. Kartais regime ją ir nelaimingą – skubančią pas mylimąją motutę, norinčią jos tyliajame glėbyje išlieti savo sielvartus.
Visi šie santykiai pavaizduoti tokiomis įvairiomis formomis, kad nežinoma, ar yra Europoje tauta, kuri būtų išreiškusi valstiečio pirkelės meilę tokia įvairybe vestuvinių dainų.
Prie dainų priskiriamos ir mįslių dainos (tolygios dainoms tonu ir metru). Štai viena is ju:
Ai siuntė, siuntė mane anytėlė Žiemužės šėko, vasaružės sniego. O aš eidama, graudžiai verkdama,Sutikau bernužį, jauną kerdužį.- O kur tu eisi, mergyte mano?O ko tu verki, jaunoji mano?- Ai siuntė, siuntė mane anytėlėŽiemužės šėko, vasaružės sniego.- Eikis, mergyte, eikis, jaunoji,Vis pagirėliais, vis pamarėliais, -Ten tu rasi žalią pušytę.Imk pušies šaką ir marės putos saują, -Tai tu parneši savo anytėleiŽiemužės šėką, vasaružės sniegą.
Yra dar viena lietuvių dainų rūšis – giesmės, kurių tema yra arba pamokymas, kaip Donelaičio ,,Metai“, arba religinis jausmas – tikrosios giesmės. Pastarosios yra gausiai šventėjų, arba pamaldžiųjų lietuvių, eiliuojamos, bet iš jų dvelkia evangeliškų bažnytinių giesmių dvasia. Tačiau yra tarp jų ir gana originalių bei turiningų kūrinių. Jos visiškai skiriasi nuo dainų savo metru, stiliumi ir melodija.
Rečiausia yra trečioji lietuvių dainų rūšis – raudos, kurios išreiškia mirusių mylimųjų asmenų ilgesį. Rauda arba našlaitė ant savo motinos kapo:
Kas man sušildys rankas kojeles?Kas šukuos mano galvelę?Kas nupraus mano burnelę?Kas kalbės meilės žodelį?