Žanas Polis Krespelis Dega (1834-1917m.)
Edgaras Dega gimė 1834 metų liepos 19 dieną Paryžiuje, Sen Žoržo gatvėje. Vaikystėjė jis buvo romus, stropus ir užsisvajojęs vaikas. Kai Dega sukako trylika, mirė jo motina, ir tai jį smarkiai sukrėtė, padarė dar melancholiškesnį. Mirus motinai, tėvas Dega įrašė į Liudviko Didžiojo licėjų. Ten jis pasirodė esąs, kad ir neprastas, vis dėlto labai vidutiniškas mokinys net piešime, nors čia jau buvo nubudusi jo aistra; iš šio dalyko jis niekada negavo daugiau kaip pirmo laipsnio pagyrimo lapą. Dega jau licėjuje daug piešė, ir tėvas, matydamas čia tik gerą laisvalaikio pramogą, pritarė šiai jo veiklai. Elgtis kitaip būtų buvę nenuoseklu, nes jis pats gyveno dailininkų aplinkoje, ir būtent tėvo svetainėje Dega susipažino su keletu dailininkų, vėliau davusių jam patarimų, ir su keletu įžymių paveikslų kolekcionierių. Šie įdiegė jam savo aistrą, kuri po keturiasdešimties metų pasirodys esanti nepaprastai niokojanti. Kiek vėliau, tėvo ir sūnaus santykiai ėmė gesti, kai Edgaras, devyniolikos metų sėkmingai išlaikęs humanitarinės krypties bakalauro egzaminus, pareiškė norįs atsidėti tapybai. Buvo smarkiai pasiginčyta, bet susitarta, kad jaunuolis ruošis teisės licenciatui – 1853 metų lapkričio mėnesį jis įstojo į teisės fakultetą,- o savo malonumui toliau pieš. Jis, žinoma, nė kojos neįkėlė į fakultetą, nes dienų dienas išbūdavo Luvre: studijuodavo meistrų kūrinius, rytais piešdavo antikos galerijoje, popiet kopijuodavo didžiojoje galerijoje, kur buvo muziejaus šedevrai. Šiuo atradimų laikotarpiu Dega intensyviai dirbo. Per maždaug dvejus metus jis nukopijavo dešimtis kūrinių, tarp jų – Puseno „Sabinių pagrobimą“ , Mantenijos „Nukryžiuotąjį“, Holbeino „Onos Klevietės“ portretą ir kt. Vakare, grįžęs pas tėvą, jis vėl piešdavo ir brolius bei seseris versdavo pozuoti. Dega nutapyti šeimos narių portretai nedaug skyrėsi nuo akademinių portretų, kuriuos tapė jo amžiaus Aukštosios dailės mokyklos studentai: šie darbai atrodo šalti, mokykliniai ir nėmaž nepranašauja, kuo jis taps.
Reikia pabrėžti, kad tuo laikotarpiu didelė reikšmė buvo teikiama meistrų kūrinių kopijavimui; manyta, kad tai geriausias būdas jauniems dailininkams įgyti tobulą techniką, ir kopijavimas laikytas svarbesniu nei gyvo modelio piešimas.
Imperatoriškojoje bibliotekoje Dega susitiko su tėvo draugu Ašiliu Deverija, graviūrų kabineto saugotoju, kuris buvo litografijos specialistas ir jaunajam Dega jis duodavo itin vertingų patarimų. Tuo pat metu, kaip Deverija, su graviūros technika jį supažindino ir kitas puikus jos žinovas- kunigaikštis Stucas. Jis labai gerai išmokė Dega sausos adatos technikos. Taigi, būdamas dvidešimties metų, Dega tobulai mokėjo šias dvi technikas, iš kurių vėliau išgavo visiškai naujų efektų ir jų dėka kartu su Goja ir Delakrua tapo didžiausiu XIX amžiaus grafiku.
Dega, kaip dailininko, formąvimasi ne pertraukė, o perkėlė į skirtingą plotmę pirmoji kelionė į Italiją. Visą savo vaikystę Dega girdėjo kalbant apie Italiją ir daugeliu atžvilgių gyveno itališkoje atmosferoje. Tuo metu, kai Dega susipažįsta su Italija, matyti, kad jis jautrus ir peizažui, ir, nors vėliau reikš panieką peizažistų dailei,- visų pirma norėdamas šokiruoti impresionistus,- eskizų sąsiuviniuose nusipiešia jį sužavėjusius gamtovaizdžius ir juos aprašo. Beje, Dega smerkimų niekad nereikia suprasti pažodiškai. Jis visą gyvenimą tapė peizažus, o šaipėsi iš plenero tapytojų.
Vėliau, nutapęs „Belelių šeimą“, pilną pirmųjų drąsių bandymų, Dega, keistas dalykas, atsitraukia ir šešerius ar septynerius metus atsideda istorinei tapybai. Tačiau kaip tik šiuo atsitraukimo laikotarpiu jis susitinka su vienu žmogumi, dėl kurio vėliau atsisakys istorinės tapybos. Mat iš jo susitikimo su Mane atsiras impresionizmo sąjūdis, kuris sukels visas tapybos revoliucijas. Mane davė tai, ko jam labiausiai stigo: kito menininko supratimą, vertingą, lengvai pažeidžiamą, bet nuoširdžią draugystę.