Įvadas
Anais laikais lietuviai tausojo savo gamtą. Dar prieš porą šimtmečių gamta buvo palyginti švari. Tai liudija Lietuvos teisiniai gamtosaugos aktai, priimti pirmieji Europoje.
Atmosferos užterštumas pradėjo sparčiai didėti pradėjus plačiai vartoti akmens anglis. Tačiau gamtos užterštumo kreivė staigiai pakilo maždaug nuo 1950 metų, kai ypač sparčiai pradėjo augti automobilių, aviacijos ir laivų statybos pramonė. Jei XX a. pradžioje pramonės gamyboje buvo panaudojami 19 cheminių elementų, amžiaus viduryje – apie 50, tai šiuo metu per 100 elementų. Tai sukėlė naują kokybinį atmosferos užterštumą labai nuodingais junginiais bei sunkiųjų ir retųjų metalų aerozoliais. Du trečdaliai Lietuvos teritorijos veikia neigiami antropogeniniai veiksniai. Pasaulinės sveikatos apsaugos duomenimis apie 80 % ligų sukelia užteršta atmosfera, vanduo, maisto produktai. Ekologinės problemos jau tapo politiniu klausimu, kurio neįmanoma išspręsti atskiros valstybės ar respublikos ribose. Rimtas dėmesys gamtos degradacijos problemoms buvo skirtas 1972 metais Stokholme Jungtinių Tautų konferencijoje. Nuo to laiko ruošiamos ir apsvarstomos valstybinės ir tarptautinės programos, apimančios gamtos apsaugos klausimus.
Toksinių medžiagų poveikis aplinkai
Žmogaus ir kitų organizmų gyvybinei veiklai atmosferos oras yra svarbiausias vartojimo produktas. Be maisto žmogus gali ištverti 5 savaites, be vandens – 5 dienas, be oro 5 minutes. Normaliai gyvybinei veiklai reikalingas švarus, be nuodingų priemaišų, kenksmingo spinduliavimo, be triukšmo oras.
Atmosferos teršimo šaltiniai yra dvejopos kilmės: natūralūs – gamtiniai ir antropogeniniai – žmogaus veiklos padariniai. Gamtinės kilmės priemaišų atmosferoje buvo nuo seniausių Žemės istorijos laikų. Didelė jų koncentracija (dulkių, nuodingų vulkaninių dujų) vietomis galėjo turėti neigiamos įtakos gyvajam pasauliui.
Antropogeninės kilmės dulkes sukelia kuro deginimas, pramoninė veikla, žemės ūkis. Nuo 1910 metų antropogeninės kilmės aerozolių kiekis padidėjo dvigubai atmosferoje. Natūralios kilmės dulkių sudėtyje vyrauja dirvožemių medžiagos, o pramoninės kilmės dulkėse labai padaugėjo nuodingų medžiagų (Mg, Pb, S, Cl, Fe). Atmosferą teršia miškų gaisrai dūmais ir nuodingomis dujomis (suodžiai, pelenai, degutas, CO, CO2 ir SO2 dujos. Kenksmingas dirvožemiui, jo mikroorganizmams ir gyvūnijai yra pavasarį žolės deginimas, kuris taip pat teršia atmosferą dūmais, anglies ir azoto junginiais.
Žemės atmosferą teršia ir kosmosas, iš kur patekę meteoritai sudegdami palieka atmosferoje vien dulkių apie 1000 t per parą.
Elektrinės ir pramonės įmonės, naudodamos kurui anglį ir mazutą, į orą išmeta sieros (SO2, SO3), azoto junginių NO, NO2), anglies monoksido (CO) ir dioksido (CO2), organinių junginių (aldehidų, dervų, angliavandenilių) bei kancerogeninių, sukeliančių vėžio susirgimus. Sieros junginiai ore oksiduojasi iki sulfatų, sieros rūgščių, kurios didina dirvų rūgštingumą, labai stiprina metalų koroziją, neigiamai veikia žmonių sveikatą.
Azoto oksidai kenksmingi augalams, miškams. Esant koncentracijai 0,08 mg/m3 prasideda ūminis medynų pažeidimas. Pramoniniai teršalai sutrikdo fotosintezę, ardo protoplazmą ir chloroplastus, pažeidžia ląstelių dalijimąsi, sukelia asimiliacinio aparato nekrozę. Rūgštūs lietūs ardo spyglius dengiančio vaško sluoksnį. Atmosferos teršalai sumažina augalijos atsparumą šalčiui.
Vienas iš didžiausių atmosferos teršėjų yra automobilių transportas, kurio išmetamos kenksmingos medžiagos Lietuvoje sudaro iki 40 % visų teršiančių medžiagų. Amerikiečių atliktais tyrimais nustatyta, kad per metus kiekviena auto mašina, vidutiniškai nuvažiuojanti 20000 km , į atmosferą išskiria angliavandenilių – 235 kg, anglies monoksido – 680 kg, azoto oksidų – 36 kg.
Pažymėtina tai, kad išmetamų medžiagų į atmosferą kiekis labai priklauso nuo automašinų darbo režimo. Pvz.: esant tuščiai variklio eigai ir stabdant, daugiau negu dvigubai padidėja išmetamo anglies monoksido kiekis, beveik dešimteriopai – angliavandenilių. Todėl kelių sankryžose labai svarbūs yra viadukai, kurie netrikdo automašinų judėjimo. Ore teršimo dydis labai priklauso nuo variklio konstrukcijos, jo techninės būklės bei kuro rūšies. Blogai sureguliuotos variklio, kuro dozavimo ir degimo sistemos toksinių medžiagų kiekį gali padidinti iki 10-15 kartų.
Įrengiant kelius svarbu deramai nuleisti nutekamąjį vandenį nuo kelio. Šis vanduo būna užterštas dulkėmis, tepalais, kietomis išmetamų dujų dalelėmis ir druskomis, kurios barstomos, kad kelias neapledėtų.
Gamtosaugininkų didžiausias rūpestis – išsaugoti švarų vandenį. Jį daugiausia teršia buitinės chemijos atliekos, kanalizacija, pramonės ir transporto išmetamos medžiagos, pesticidai ir trąšos.
Svarbią ekologinę problemą sudaro paviršiaus aktyviosios medžiagos – detergentai. Tai etileno oksido junginiai su aukštesnės klasės alkoholiais, rūgštimis, alkilofenoliais, riebiųjų rūgščių amidais. Šios medžiagos plačiai naudojamos buityje kaip skalbimo, valymo priemonės, tekstilės, celiuliozės, naftos odos pramonėje, vaistingųjų medžiagų,
kosmetikos priemonių, lako, dažų bei plastmasės gamyboje, žemės ūkyje. Detergentų neskaldo mikrobai ir jie tik pamažu išnyksta iš vandens ir dirvožemio. Kai kurios aktyviosios medžiagos mažina oksidacinį fermentų aktyvumą, skatina kraujagyslių aterosklerozę, trukdo baltymų ir lipidų apykaitai, sukelia vėžį.
Nemažą vandens telkinių užterštumo problemą sudaro globaliniu mastu paplitę polichloruoti bifenilai, plačiai naudojami radiotechnikos pramonėje, popieriaus, plastmasių, agrochemikalų gamyboje. Tai labai patvarūs junginiai, greitai plinta aplinkoje, pereina į vandens telkinių fauną ir florą, pasižymi mutageniniu ir kancerogeniniu veikimu. Jie randami paukščių, žuvų, žinduolių organizme.
Žalingas sveikatai yra geriamas vanduo, turintis daug sunkiųjų metalų oksidų (chromo, nikelio, kadmio, švino, cinko, gyvsidabrio). Dauguma sunkiųjų metalų junginių veikia kancerogeniškai, mutageniškai, embriotoksiškai. Taigi nukenčia atsparumas įvairioms infekcinėms ligoms, vėžiui.