Gydo gamta ir grožis
Kad didesnė žmogaus organizmo ekspozicija gamtai, švarus, gaivus, fitoncidais įsodrintas oras, saulė, taisyklingas kvėpavimas, sisteminga raumenų veikla, saikinga mityba, vandens maudyklės, talasoterapija (jūrų klimato povekis), kiti kurortiniai veiksniai bei procedūros stiprina sveikatą ir gydo, – žinoma seniai. Jau pirmykštis žmogus savo būstą įsirengdavo taip, kad jo anga išeitų į saulę, o valgydavo tik tiek, kiek reikėjo alkiui numalšinti. Taip pat žinomas ir grožio teigiamas poveikis, kuris pakelia nuotaiką, pasitikėjimą savo jėgomis, stiprina valią, nuteikia optimistiškai, mažina depresiją, o dažnai net ir liūdnas, tragiškas jos pasekmes.
Veidrodiniame Nemuno paviršiuje skendinčios pušys, žydinčios alyvos, pievų gėlės yra tarsi sustingusi muzika, savaip skamba ir vasaros danguje kaleidoskopiškai besikeičiantys fantastiški debesų piešiniai, rugsėjo nakties žvaigždės, lietaus lašai ir šlamantys medžių lapai. Visa tai harmoningai įsilieja į vidinį mūsų pasaulį, mūsų svajones, viltis, džiaugsmus ir liūdesį. Šiuos teiginius puikiai iliustruoja M.K.Čiurlionio simfoninės poemos “Miške”, “Jūra”, L.van Bethoveno “Elizai” (“Für Elise”), F.Listo “Paguoda” (“Consolation”) ir daugelis kitų muzikos kūrinių.
Pagaliau su kuo gi kitu, jei ne su šia sustingusia ar skambančia simfonija, mes susiliesime pereidami iš laikinosios būsenos į Amžinybę? Todėl būdami nuolatos glaudžiai susiję su grožiu turėtume dar daugiau lavinti klausą, regėjimą, protą ir širdį, emocijas, mąstyseną, fantaziją, mintimis skatinti siekius ir juos įgyvendinti.
Šiuose grožio aspektuose bei jų sukeltuose efektuose gydytojas įžiūri ir sveikatą stiprinantį poveikį, nes tai grūdina sielą, o sveikstanti siela gydo ne tik širdį bei protą, bet ir visus kitus organus bei fiziologines sistemas.
Plačiai paplitusi nuomonė, kad didžiausią reikšmę praktinėje medicinoje turi konservatyvus (terapinis) arba chirurginis gydymas, o svarbiausia konservatyvaus gydymo priemonė yra vaistai. Tai tiesa. Tačiau gamta ir grožis irgi gydo. Bet kaipgi jie veikia, kuo skiriasi nuo vaistų, cheminių preparatų?
1956 m., baigęs VU Medicinos fakultetą ir pradėjęs dirbti Birštono kurorte, ėmiau gilintis į Lietuvos kurortologiją bei kurortinę mediciną. Literatūros šaltiniuose radau, kad šiais klausimais nemaža padirbėta tarpukario Lietuvos Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakulteto, o po Antrojo pasaulinio karo ir Kauno medicinos instituto (dabar Kauno medicinos universiteto) mokslininkų. Jie nustatė, kad Lietuvos kurortų klimato savybės, mineraliniai vandenys, durpių procedūros gerai padeda gydant vidaus organų, sąnarių, ginekologines ir kitas uždegiminio bei degeneracinio pobūdžio, taip pat lėtines ligas. Taigi į pirmąjį mokslo klausimą “kaip” jau buvo atsakyta, o antrasis – “kodėl” dar tebelaukė savo sprendimo.
Tada man daug abejonių kėlė “keistas” kurortinio gydymo būdas: ar pacientas sirgtų artritu, ar neuroze, radikulitu, ar gastritu – visais šiais ir panašiais atvejais ligonius gydėme ir gydome beveik vienodai: šiltomis mineralinėmis voniomis, gydomųjų durpių, kineziterapijos, elektros srovės, šviesos spindulių procedūromis ir kt. Norėdamas pagilinti žinias, įstojau į LTSR MA Eksperimentinės medicinos instituto kurortologijos aspirantūrą, kurią baigęs dirbau instituto jaunesniuoju, vėliau ir vyresniuoju moksliniu bendradarbiu, o nuo 1968 m. ėmiau vadovauti savarankiškai Kurortų tarybos Kurortologijos mokslinio tyrimo laboratorijai. Maždaug tuo laiku iškėliau tokią kurortinių veiksnių veikimo hipotezę: jeigu kurortiniai veiksniai padeda gydant įvairias uždegimines ir degeneracines ligas, psichinius bei neuroreguliacinius sutrikimus, vadinasi, tarp tų ligų ir sutrikimų esama kažko bendra, o tai pirmiausia ir veikia kurortiniai veiksniai. O kas jeigu tai, ką vadiname “bendra”, yra ne kas kita kaip sveikata?
Šiai iš pirmo žvilgsnio tokiai nesudėtingai hipotezei patvirtinti prireikė ne vienerių metų. Rengdamiesi problemą spręsti kompleksiškai, subūrėme palankiai nusiteikusių jaunų specialistų kolektyvą. Be gydytojų kurortologų, jame darbavosi biologė, kineziterapeutas, psichologai, muzikologė, kibernetikas, radiotechnikas. Kurortologijos centras buvo Vilniuje, o filialus įkūrėme Birštono, Druskininkų ir Palangos kurortuose. Juose ir vykdėme klinikinius tyrimus. Įsigijome ir patys sukūrėme modernios elektrofiziologinės aparatūros, perspektyvių diagnostikų ir gydymo metodų, kurie nėra invaziniai, nesunkiai atliekami ir svarbiausia pakankamai informatyvūs. Visi jie pripažinti išradimais arba racionalizaciniais pasiūlymais.
Vis dėlto reikšmingiausios išvados bei naujos idėjos kildavo ne tarp laboratorijos sienų, bet lyg ir pramogaujant prie Grūto ežero, Palangos paplūdimyje arba Sapiegynėje. Toks darbo ir jo rezultatų svarstymo stilius man buvo ypač malonus. Tačiau tam reikėjo dviejų sąlygų: kad darbas būtų ne tik įdomus, bet ir mielas ir kad moksliniai bendradarbiai vienas kitą suprastų. Tokioje aplinkoje buvo galima atlikti drabų, kurie šiaip atrodė neįvykdomi. Kasmet leisdavome mokslinių darbų rinkinius, rengdavome ir oficialias mokslines-praktines konferencijas, simpoziumus, seminarus, į kuriuos kviesdavomės
kurortologus iš Latvijos, Estijos, Krymo, Š.Kaukazo, Užkaukazės respublikų, Maskvos.