Pranašaujame pasaulio pabaigą
Žmoniją kankinančių nelaimių skaičius pastaruoju metu taip padidėjo, kad derėtų pripažinti, kad mus nuolat persekioja pasaulio pabaigos grėsmė. Mums gresia: 1) Didysis suspaudimas, 2) Saulės užgesimas, 3) Galaktikų susidūrimas, 4) Smūgis iš kosmoso, 5) Šiluminė garrota, 6) Jūros srovių kaprizai, 7) Kataklizmų lavina, 8) DP, 9) Branduolinis karas, 10) Didelės epidemijos, 11) Šiukšlės, 12) Demografinis sprogimas.
Kaip jau žinome, 1999 m. liepos mėnesiui Nostradamo pranašauta pasaulio pabaiga taip ir neįvyko. Kadangi šio visų laikų garsiausio pranašautojo prognozes sunku tikslaii interpretuoti, pasaulio pabaigos galime taip pat sėkmingai laukti ir 2003, ir 2005 m., ir dar vėliau. Be to visokių bėdų skaičius taip išaugo, kad, netgi neatsižvelgiant į Nostradamo kranksėjimus, dera pripažinti, kad mums nuolat gresia pasaulio pabaiga.
Pasaulis gali būti sunaikintas ir kokio nors didesnę erdvės dalį apimančio kataklizmo, ir dėl kokios nors vietinės katastrofos. Tiems, kurie norėtų išgyventi, vertėtų susipažinti su galimais apokalipsės scenarijais. Juolab, kad daugelį jų sukūrė žmogaus rankos. Vertinant visa tai kosminiais mąstais, pavojai, slypintys evoliucijoje ir aklose gamtos jėgose yra tokie ilgalaikiai, kad darosi grynai abstraktūs. Mūsų miego jie neturėtų trikdyti; gal būt kada nors, tolimoje ateityje, kuomet gyvens mūsų palikuonys.
Didysis susispaudimas
Visata neegzistuos amžinai. Dabar jos amžius yra apie 15 mlrd. metų. Tolesnis Visatos, o kartu ir visų ją sudarančių objektų, įskaitant ir Žemę, likimas priklauso nuo joje sukauptos masės. Jeigu ji yra per maža, Visata plėsis iki begalybės. Bet jeigu kosmose materijos tankis viršija tam tikrą krizinę vertę, po plėtimosi fazės prasidės kondensacija. Galaktikos nustos tolti viena nuo kitos ir prasidės „Didžiojo suspaudimo“ fazė, pasibaigsianti tada, kai visa materija susirinks viename taške, kaip iki Didžiojo Sprogimo. Po to gal būt prasidės kitas Didysis Sprogimas.
Deja, mokslininkai dar negali pasakyti, kokia yra Visatos masė. Taip pat nelengva įvertinti, kiek truks toji kondensavimosi fazė. Matyt tiek pat, kiek ir plėtimasis, bet visiško tikrumo dėl to nėra.
Netgi jei Visata ir neperstotų plėstis, pasaulio pabaiga vis tiek turėtų įvykti. Astrofizikai prognozuoja, kad po 100 tūkst. mlrd. metų užges paskutinės žvaigždės, o galaktikas sudarys tamsi ir šalta medžiaga. Dar po milijardo milijardų metų galaktikos pradės kristi į juodąsias bedugnes, kol, galų gale visos tos bedugnės susijungs į vieną didelę juodąją bedugnę. Tai įvyks taip negreitai, kad dėl to tikrai neverta daugiau sukti galvos.
Saulės užgesimas
Mūsiškė saulė yra vidutinio dydžio žvaigždė, kurios amžius yra apie 5 mlrd. metų. Energija joje gaminasi jungiantis vandeniliui ir susidarant heliui. Iki šiol saulėje sudegė apie pusę joje esančio vandenilio. Kai jis baigsis, mūsų žvaigždė švies tik sukauptos energijos dėka, kaip krosnis, kurion niekas nebeprideda malkų. Palaipsniui saulės dydis mažės, ji taps pradžioje baltu, o vėliau raudonu nykštuku. Vieną dieną spinduliuojamosios energijos jau nebepakaks Žemei pašildyti (jeigu tada dar bus Žemė). Žmonės dar kurį laiką galės vegetuoti ir tokiomis sąlygomis.
Iki šio nemalonaus momento dar praeis apie 5 mlrd. metų, todėl perdaug jaudintis dėl to neverta.
Galaktikų susidūrimas
Artimiausia nuo mūsų Andromedos galaktika, kuri yra didesnė už mūsiškę, artėja prie mūsų 140 km/s greičiu. Nesame tikri, ar į mus pataikys (trajektorija nėra tiksliai nustatyta), bet jeigu taip įvyktų, tai ne anksčiau kaip 2-3 mlrd. metų, taigi anksčiau, nei baigsis saulės energija. Galaktikos kosmose susiduria ne taip jau reta; pati Andromeda, iki pasukdama link mūsų, buvo stumtelėta kitų, greta buvusių galaktikų. Ir mūsų galaktika nėra šventuolė, nes jau spėjo įtraukti į save apie tuziną mažesnių galaktikėlių. Abi galaktikos: Paukščių takas ir Andromeda, yra didžiausios apylinkėje, todėl jų susidūrimas galėtų būti gana įspūdingas.
Kaip atrodo tokios galaktikų peštynės? Panašiai, kaip būtų susidūrus ore dviems smėlio saujoms. Galaktikos didingai persikloja tarpusavyje, bet didžiuliai tušti tarpai tarpžvaigždinėje erdvėje neleidžia žvaigždėms susidurti fiziškai. Bet tokiai mažai periferinei planetėlei, kaip mūsiškė, reikalai galėtų būti komplikuotesni. Pro šalą skriejanti masyvi žvaigždė galėtų pakeisti gravitacines sąlygas, todėl Žemė galėtų iš savo apskritiminės orbitos pereiti į elipsišką, daugiau ar mažiau nutolusią nuo saulės. Tai turės rimtų pasekmių planetos klimatui, nes dabar mūsų atstumas nuo saulės yra optimalus šiluminiu požiūriu. Kiekvienas šio stabilumo pakeitimas būtų mirtinas.
Bet Andromeda dar turi nukeliauti apie 2 mln. šviesmečių, todėl dėl to dar irgi anksti rūpintis.
Smūgis iš kosmoso
Šioje vietoje baigiasi nekaltos abstrakcijos ir prasideda realūs pavojai. Dar prieš porą dešimtmečių niekas rimtai nesvarstė didelio kosminio objekto kritimo į Žemę galimybės, nors tokią galimybę turėtų vis priminti krateriais išmarginti Mėnulio, Marso ar Merkurijaus paviršiai. Situacija staiga pakito, kai 1994 m. liepą kometa Shoemaker-Levy 9, prieš tai
Jupiterio traukos jėgos sudraskyta į 23 gabalus, pradėjo bombarduoti šią didžiausią iš saulės sistemos planetų. Tiesiogiai iš Žemės to nesimatė, bet tai, apie galima spręsti iš kosminio zondo „Magellan“ padarytų nuotraukų, rodo, kad reginys buvo neeilinis. 700 m skersmens luitai, lekiantys 60 km/s greičiu Jupiterio atmosferoje išplėšdavo Žemės dydžio langus. Kometos likučių fontanas pakilo į 3500 km aukštį, o susidūrimo vietose temperatūra viršydavo 2000 laipsnių.