MERKURIJUS
ATLIKO:
TIKRINO
TURINYS
Trumpai apie Merkurijų …………………………. 3
Bendra Merkurijaus charakteristika ……………. 4
Planetos tyrimai ………………………………….. 5
Kosminis aparatas “Marineris-10” ……………….. 7
Planetos matomumas……………………………….. 8
Merkurijus astrologijoje …………………………… 9
Tai įdomu …………………………………………… 11
Literatūra …………………………………………. 12
Merkurijus
Mercury
Arčiausiai Saulės skriejanti planeta. Aplink Saulę skrieja elipsine orbita 47.9 km/s vid. greičiu (lent.). Palydovų Merkurijus neturi, metų laikų taip pat,nes orbitos posvyris į ekliptiką nedidelis,orbita gerokai ištęsta.
Stebėti iš Žemės Merkurijų sunku, nes jis matomas ne ilgiau kaip 1 h prieš Saulės tekėjimą ar po nusileidimo ir yra nelabai ryškus, nes skendi ryto žaroje arba vakaro prieblandoje; geriausiai matomas, kai nutolsta nuo Saulės 25-28 kampu.
Paviršius panašus į Mėnulio paviršių, nusėtas gausybe įvairaus dydžio ,apskritų kraterių,susidariusių krintant stambiems meteoritams tik jame daugiau kraterių ir mažiau lygumų.
Atmosfera labai reta (susideda iš natrio ir kalio garų,bei vandenilio,helio, vandenilio, deguonies, neono, argono dujų), slėgis prie paviršiaus ~10-7 Pa.
Dieną kai Merkurijus būna arčiau Saulės,tuomet Saulė jo paviršių įkaitina iki 450laips.C. Naktį temperatūra nukrinta iki -170 laipsnių C.Taip atsitinka todėl,kad Merkurijus turi labai retą atmosferą. Ties ašigaliais yra vietų kur beveik visada temperatūra būna neaukščiau kaip -160laips.C.
Manoma, kad Merkurijus turi ~1800 km spindulio geležies ir nikelio branduolį, virš jo – silikatų mantiją, ir granito bei bazaltų plutą. Skersmuo 2.6 karto mažesnis už Žemės,o masė 18 kartų.
JAV tarpplanetinė stotis „Mariner 10“ 1974 ir 1975 perdavė į Žemę Merkurijaus paviršiaus televizijos panoramą, ištyrė Merkurijaus atmosferą, magnetinį lauką.
BENDRA MERKURIJAUS CHARAKTERISTIKA
• Pusiaujo skersmuo 4878km
• Ašigalinis skersmuo 4878km
• Branduolio skersmuo 3600km
• Paplokštumas < 0,001
• Masė 3.302•1023 kg (0,055 Žemės masės)
• Vidutinis tankis 5.43 g/cm3
• Laisvojo kritimo pagreitis (prie paviršiaus) 3.63 m/s2
• Pabėgimo (II kosminis) greitis 4.3 km/s (tai rodo,kad Merkurijaus atmosfera labai menka)
• Apsisukimo apie ašį žvaigždinis periodas 58.646 d
• Pusiaujo plokštumos posvyris į orbitos plokštumą 7
• Apskriejimo aplink Saulę periodas 87.969 d
• Sinodinis periodas 115.88 d
• Nuotolis nuo Saulės : afelyje – 69,8 mln.km ; Perihelyje-46,0 mln.km, vidutinis nuotolis nuo Saulės – 57,9 mln.km
• Orbitos ekscentricitetas 0,206
• Orbitos plokštumos posvyris į ekliptikos plokštumą 7
• Didžiausias nuotolis nuo Žemės 222 mln.km
• Mažiausias nuotolis nuo Žemės 77 mln.km
• Skriejimo greitis 47,9 km/s
• Didžiausias spindesio ryškis 1,9
• Magnetinis laukas 300 kartų silpnesnis nei Žemėje.
• Saulės apšviesto Merkurijaus t-ra afelyje 290 C, perihelyje 430 C, neapšviestos pusės t-ra -160 C.
• Saulinė para trunka 176d
PLANETOS TYRIMAI
265m. prieš Kr. – Yra išlikęs pirmasis Merkurijaus aprašymas.Senovės graikai vadino jį „kibirkščiuojančia Hermio žvaigžde“.
1965m. – Nustatyta,kad apie savo ašį Merkurijus apsisuka per 58,8paros.
1973m. – Kol kas vienintelė paleista į Merkurijų kosminė stotis“MARINER-10″
1991m. – Nustatyta,kad Merkurijaus ašigaliniuose krateriuose yra vandens ledo įšalas.
2009m. – Planuojamas naujas skrydis į Merkurijų,bet ir tada stotis ant paviršiaus nesileis.
STEBĖJIMŲ SUNKUMAI
Stebėti Merkurijų sunku visų pirma dėl to, kad jis, visada būdamas arti Saulės, niekad nebūna juodame dangaus fone. Merkurijus nekrinta į akis, nors yra gan ryškus – geriausio matomumo sąlygomis šviesesnis negu 0 ryškio ir spindesiu pranoksta visas žvaigždes, išskyrus Sirijų, Kanopą, Arktūrą ir Centauro Alfą. Stebėtojas be teleskopo jį gali pamatyti tik palankiu momentu – arba žemai vakaruose po saulėlydžio, arba žemai rytuose prieš saulėtekį. Negana to, Merkurijaus fazė (apšviesta matomo paviršiaus dalis) mažėja, Merkurijui artėjant prie Žemės. Kai Merkurijus būna apatinėje jungtyje (arčiausiai Žemės), jo išvis nematyti, nes tada į Žeme atsukta naktinė planetos pusė. Išimtis – reti Merkurijaus tranzitai per Saulės skritulį.
MERKURIJAUS ŽEMĖLAPIAI
XIX a. Džovanis Skiaparelis (1835- 1910) Milane pirmąkart pabandė sudaryti Merkurijaus žemėlapį. Užuot stebėjęs planetą vakare arba paryčiu, kai ji matyti plika akimi, Skiaparelis stebėjo ją dieną, kai ji kartu su Saule būna aukštai virš
horizonto. Jam pavyko įžiūrėti kelias tamsias detales ir šviesesnes sritis, taigi jo sudarytas žemėlapis buvo labai netikslus. Vėliau, tarp 1924 ir 1933 metų, Merkurijų ilgai stebėjo E. M. Antoniadis. Jis naudojo Medono observatorijos 84 cm skersmens refraktorių, stebėjo dieną ir sudarė Merkurijaus žemėlapį, kuris buvo geriausias iki „Marinerio-10“ skrydžio 1973-74 m. Dabar žinoma, kad Antoniadžio pieštas žemėlapis irgi labai netikslus. Kaip ir Skiaparelis, Antoniadis manė, kad Merkurijaus judėjimas griežtai sinchroninis, t. y. jo skriejimo aplink Saule ir sukimosi apie ašį periodai yra vienodi ir trunka po 88 paras. Taigi viena planetos pusė turėtų būti visą laiką apšviesta Saulės, kita – nuolat skendėti tamsoje. Kadangi Merkurijaus orbita gerokai ištęsta, be šių dviejų būsenų turi būti tarpinė sutemų zona, kai Saulė teka ir leidžiasi būdama arti horizonto. Sis reiškinys panašus į Mėnulio libraciją. Dabar aišku, jog Antoniadis buvo neteisus. Radiolokaciniai tyrimai, pradėti 1962 m., parodė, kad iš tikrųjų Merkurijus apsisuka apie ašį per 58,6 paros, vadinasi, visas planetos sritis paeiliui apšviečia Saulė. Anksčiau stebėtojus klaidino keistas sutapimas (gal atsitiktinis, o gal ir ne): geriausio matomumo periodu Merkurijus būdavo atsigręžęs į Žemę vis ta pačia puse.