Saulės sistemą sudaro viena žvaigždė Saulė, devynios didžiosios planetos ir įvairūs mažesni kūnai pvz.: kai kurių planetų palydovai. Visus šiuos kūnus valdo Saulė, kuri yra daug kartų už juos masyvenė ir tik viena spinduliuoja. Kiti Saulės sistemos kūnai šviečia tik atspindėta Saulės šviesa, ir, nors danguje atrodo ryškūs, sunku patikėti, kad Visatoje jie toli gražu nėra tokie svarbūs, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Planetos skirstomos į dvi pagrindines grupes: Žemės grupės ir didžiąsias.
Žemės grupės planetas sudaro palyginti mažos planetos – Merkurijus, Venera, Žemė ir Marsas, kurių skersmenys yra nuo 12756 km (Žemės) iki 4878km (Merurijaus). Šios planetos turi daug bendrų bruožų. Pavyzdžiui, jos visos turi kietą paviršių, sudarytos iš panašių medžiagų, tiktai Žemės ir Merkurijaus vidutinis tankis didesnis negu Veneros ir Marso.
Šių planetų orbitos beveik nesisikiria nuo apskritimų, tik Merkurijaus ir Marso keliai aplink Saulę ištęsti labiau negu Žemės ir Veneros. Merkurijus ir Venera vadinami vidinėmis planetomis, nes jų orbitos yra Žemės orbitos viduje. Jos, kaip ir Mėnulis, keičia fazes nuo jaunaties iki pilnaties ir danguje visada matomos netoli Saulės. Merkurijus ir Venera neturi palydovų. Žemė turi vieną palydovą – visiems žimomą Mėnulį. Marsas – du palydovus – Fobą ir Deimą, kurie yra labai maži ir kitokios kilmės negu Mėnulis.
Merkurijus
Merkurijų galima pamatyti plika akimi, bet jį stebėti sunkiau negu kitas keturias planetas, žinomas nuo senų senovės. Merkurijus skrieja arčiausiai Saulės; vidutinis nuotolis nuo Saulės – 58mln. km, aplink ją apskrieja per 88 paras. Didžiu ir mase Merkurijus panašesnis į Mėnulį nei į Žemę. Jo skersmuo – 4878km. Pabėgimo greitis – tik 4,3km/s. Merkurijaus paviršius nelygus, nusėtas daugybės kraterių. Dėl mažos masės ir Saulės spindulių kaitinamojo poveikio, Merkurijaus atmosfera labai reta (susideda iš helio, vandenilio, deguonies, neono ir argono), todėl jam būdingi nepaprastai dideli tempertūros svyravimai, siekiantys iki 600°C. Prieš milijardus metų jame buvo stiprus vulkanizmas.
Manoma, kad Merkurijus turi ~1800 km spindulio geležies ir nikelio branduolį, virš jo – silikatų mantiją, ir granito bei bazaltų plutą. Magn. laukas ~300 kartų silpnesnis negu Žemės. Palydovų Merkurijus neturi. JAV tarpplanetinė stotis Mariner 10 1974 ir 1975 perdavė į Žemę Merkurijaus paviršiaus televizijos panoramą, ištyrė Merkurijaus atmosferą, magn. lauką.
Merkurijaus charakteristika
Pusiaujo skersmuo 4878 km
Paplokštumas <0.001
Masė 3.302·1023 kg(0.055 Žemės masės)
Vid. tankis 5.43 g/cm3
Laisvojo kritimo pagreitis (prie paviršiaus) 3.63 m/s2
Pabėgimo (II kosminis) greitis 4.3 km/s
Apsisukimo apie ašį žvaigždinis periodas 58.646 d
Pusiaujo plokštumos posvyris į orbitos plokštumą 7°
Apskriejimo aplink Saulę periodas 87.969 d
Sinodinis periodas 115.88 d
Nuotolis nuo Saulės: 69.8 mln. km46.0 mln. km57.9 mln. km
AfelyjePerihelyjeVidutinis
Orbitos ekscentricitetas 0.206
Orbitos plokštumos posvyris į ekliptikos plokštumą 7°
Nuotolis nuo Žemės: DidžiausiasMažiausias 222 mln. km77 mln. km
Venera
Aušrinė, Vakarinė, Saulės sistemos planeta, antra pagal nuotolį nuo Saulės. Artimiausia Žemei vidinė planeta. Trečias pagal spindesį (po Saulės ir Mėnulio) dangaus objektas; didžiausias spindesys yra -4.1 ryškio, didžiausias kampinis skersmuo 20″. Aplink Saulę skrieja beveik apskrita orbita 35 km/s vid. greičiu (lent.). Apie ašį sukasi labai lėtai ir priešinga kryptimi, negu kitos planetos. Nutolsta nuo Saulės dangaus skliaute ne didesniu kaip 48° kampu, dėl to matoma tik kurį laiką prieš Saulei patekant (Aušrinė) arba Saulei nusileidus (Vakarinė). Venera turi labai tankią ir stipriai Saulės šviesą atspindinčią atmosferą, kuri susideda iš anglies dioksido (~96%), azoto (~3.5%), sieros dioksido (0.015%), argono (0.015%), helio (0.01%), kitų dujų. Veneros paviršiaus nesimato, nes jos atmosferoje 50-70 km aukštyje yra trys debesų sluoksniai. Debesis sudaro 2-3 µm dydžio sieros rūgšties lašeliai ir 5-8 µm dydžio geležies chlorido kristalai. Prie Veneros paviršiaus vid. slėgis 9 MPa (~90 kartų didesnis negu prie Žemės paviršiaus), t-ra ~730 K. Tokią aukštą Veneros t-rą lemia šiltnamio reiškinys, kurį sukelia tanki Veneros atmosfera ir didelis anglies dioksido kiekis. Veneros paviršiuje išsiskiria kalnuotos sritys (~8% ploto) ir žemumos (~27% ploto). Likusį plotą užima kalvotos lygumos. Aukščiausios plokštikalnės yra Afroditės žemė, Ištarės žemė, Alfa ir Beta sritys. Aukščiausias kalnas yra 12 km aukščio vulkanas Ištarės žemės Maksvelo kalnyne. Nemaža smūginių kraterių. Vėjų greitis prie paviršiaus ~1 m/s, atmosferoje 60-70 km aukštyje, pastoviai pučia rytų vėjas, kurio vid. greitis 100 m/s. Veneros magn. laukas labai silpnas (10-4 Žemės magn. lauko stiprumo). Pasak Veneros sandaros teorinių modelių Venera turi ~2800 km spindulio branduolį, ~3200 km storio silikatų mantiją ir ~16 km storio bazaltų plutą. Tankis planetos centre ~14 g/cm3, t-ra 4670 K. Palydovų Venera neturi. Veneros atmosferą ir paviršių tyrė, paviršių fotografavo ir kartografavo, gręžė ir analizavo gruntą, perdavė paviršiaus televizijos vaizdų įvairios
tarpplanetinės stotys: 1962-74 – Mariner 2, Mariner 5, Mariner 10, 1978 – Pioneer-Venus 1 ir Pioneer-Venus 2 (JAV), 1961-83 – SSRS serijos Venera stotys, 1990-94 – JAV stotis Magellan.
Veneros charakteristika
Skersmuo 12 102 km
Masė 4.869·1024 kg(0.815 Žemės masės)
Vid. tankis 5.24 g/cm3
Laisvojo kritimo pagreitis (prie paviršiaus) 8.87 m/s2
Pabėgimo (II kosminis) greitis 10.4 km/s
Apsisukimo apie ašį žvaigždinis periodas 243 d
Pusiaujo plokštumos posvyris į orbitos plokštumą 2.6°
Apskriejimo aplink Saulę periodas 224.7 d
Sinodinis periodas 583.9 d
Nuotolis nuo Saulės: AfelyjePerihelyjeVidutinis 108.9 mln. km 107.5 mln. km 108.2 mln. kmOrbitos ekscentricitetas 0.0068
Orbitos plokštumos posvyris į ekliptikos plokštumą 3.4°
Nuotolis nuo Žemės: DidžiausiasMažiausias 261 mln. km 38 mln. km