Žvaigždžių evoliucija
Visos žvaigždės susiformavo iš dujų ir dulkių debesų, vadinamų ūkais. Debesies viduje formuojasi maži debesys, jie sukasi, kondensuojasi, veikiami gravitacijos traukiasi i centrą. Kai medžiaga suspaudžiama, jos temperatūra kyla. Medžiagai įkaitus iki 10 milijonų laipsnių prasideda branduolinės reakcijos – vandenilis virsta heliu – gimsta žvaigždė.
Karščiausios žvaigždės yra mėlynos. Geltonos yra šaltesnės, raudonos dar šaltesnės, nors rudonųjų nykštukių temperatūra vis dar siekia 3000 laipsnių C. Vienos žvaigždės degina savo kurą greičiau, kitos lėčiau. Nuo žvaigždę sudarančios medžiagos kiekio – žvaigždės masės – priklauso, kiek laiko žvaigždė gyvens, kaip ji evoliucijonuos ir mirs.
Dauguma žvaigždių yra maždaug tokio dydžio kaip Saulė, kurios skersmuo 1.4 mln km. Saulės tipo žvaigždės evoliucijonuoja tam tikru ciklu. Išsekus vandeniliniam kurui žvaigždės gelmėse, vandenilio virsmu heliu cheminės reakcijos persikelia į aukštesnius žvaigždės sluoksnius, dar turtingus vandeniliu. Dėl to žvaigždė išsipučia, spinduliuoja vis daugiau energijos ir virsta raudonąja milžine. Kai išoriniuose sluosniuose vykstantis spinduliavimas nugali traukos jėgą, išoriniai sluoksniai ima tolti į aplinkinę erdvę (iš šių sluoksnių susidaro ūkai). Apsinuoginusi žvaigždė sparčiai kaista. Susigūžusi iki Žemės dydžio žvaigždė virsta labai tankia baltąja nykštuke. Kol kas ji dar švies, bet praeis vienas kitas milijonas metų, ji užges ir virs juodąja nykštuke. Juodosios nykštukės nespinduliuoja, jų negalima aptikti, todėl apie jas nieko nežinoma ir galima tik spėlioti, kiek jų yra. O baltųjų nykštukių yra nemažai.