13. BIOLOGIJA
13.1 Augalų ir gyvūnų klasifikacija
13.2 Augalų ir gyvūnų evoliucija
13.3 Žmogaus biologinė raida
13.1. AUGALŲ IR GYVŪNŲ KLASIFIKACIJA
Evoliucijos įrodymui naudojami sistematikos duomenys. Sistematika– tai organizmus klasifikuojanti disciplina. Organizmai skirstomi grupėmis, naudojant sistematines kategorijas: tipas – aukščiausioji kategorija gyvūnijos klasifikacijoje, skyrius – augalijos klasifikacijoje; toliau – klasė, būrys (augalų – eilė), šeima, gentis, rūšis.
Didelėse sistematinėse grupėse išskiriamos dar tarpinės kategorijos: potipiai, poklasiai ir t.t. Taigi artimų rūšių grupės sudaro gentis, artimų genčių – šeimas, šeimų grupės – būrius (eiles) ir t.t.
Augalija
Augalai skirstomi į šiuos skyrius: dumblių, samanų, sporinių induočių, plikasėklių ir gaubtasėklių.
Dumbliai – tai žemesniųjų augalų skyrius, jungiantis šias klases: euglendumblius, žaliadumblius, gelsvadumblius, menturdumblius, šarvadumblius, auksadumblius, titnagdumblius, rudadumblius, raudondumblius.
Samanos – tai paprasčiausių sporinių aukštesniųjų augalų skyrius, kurį sudaro lapuotųjų samanų ir kerpsamanių klasės.
Sporiniai induočiai – sporinių aukštesniųjų augalų skyrius, jungiantis penkias klases: psilofitainius, psilotainius, pataisainius, asiūklinius, papartainius.
Plikasėkliai – sėklinių aukštesniųjų augalų skyrius iš keturių klasių: cikainių, ginkainių, pušainių, gnetainių.
Gaubtasėkliai (arba žiediniai) – tai didžiausias iš visų skyrių, jam priklauso maždaug pusė visų dabar augančių augalų rūšių. Gaubtasėkliai skirstomi į dvi klases: vienaskilčių ir dviskilčių. Vienaskilčių klasės reikšmingiausios yra lelijinių ir varpinių šeimos, o dviskilčių – kryžmažiedžių, erškėtinių, ankštinių, bulvinių šeimos.
Gyvūnija
Gyvūnai yra šių tipų: pirmuonys, duobagyviai, plokščiosios kirmėlės, apvaliosios kirmėlės, žieduotosios kirmėlės, minkštakūniai, nariuotakojai ir chordiniai.
Pirmuonių tipui priklauso šakniakojų (ameba), žiuželinių (euglena), infuzorijų (klumpelė) klasės.
Duobagyvių tipo būdingiausi atstovai yra gėlųjų vandenų polipas hidra, koraliniai polipai ir medūzos.
Plokščiųjų kirmėlių tipą sudaro blakstienuotųjų kirmėlių klasė (planarija), siurbikių klasė (kepeninė siurbikė), kaspinuočių klasė (jautinis kaspinuotis).
Apvaliųjų kirmėlių tipo atstovai – žmoginė askaridė, spalinė trichina.
Žieduotųjų kirmėlių tipo yra mažašerių (sliekas), daugiašerių (nereidė), dėlių klasės.
Minkštakūnių tipą sudaro pilvakojai (kūdrinukė), dvigeldžiai (bedantė, midija, austrė), galvakojai (sepija, aštuonkojis, kalmaras).
Vėžiagyviai, voragyviai ir vabzdžiai – tai pagrindinės nariuotakojų tipo klasės.
Chordinių tipą sudaro iešmučių, žuvų, varliagyvių, roplių, paukščių ir žinduolių klasės.
Į pradžią
13.2. AUGALŲ IR GYVŪNŲ EVOLIUCIJA
Augalai ir gyvūnai yra eukariotai (organizmai, kurių ląstelės turi branduolius).
Augalija
Pasaulyje yra apie 500 tūkstančių augalų rūšių, iš jų žiedinių – apie 300 tūkstančių. Manoma, kad pirmieji fotosintezę pradėjo melsvadumbliai, o vėliau – žaliadumbliai.
Proterozojuje (ankstyvojoje eroje) susidarė dirvožemis. Dėl dirvodaros procesų sausumoje galėjo apsigyventi tikrieji augalai.
Paleozojuje (senovinėje eroje prieš 570 – 285 mln. m.) augalai įsikūrė sausumoje. Šios eros pradžioje augalai daugiausiai gyveno jūrose. Tarp prie dugno prisitvirtinusių formų buvo žaliadumbliai, rudadumbliai ir kt.
Silūro pabaigoje pasirodė pirmieji sausumos augalai – psilofitai. Jie užėmė tarpinę padėtį tarp sausumos induočių augalų ir dumblių.
Sausumos augalų evoliucijos pradžioje pasirodė samanos, papartainiai ir plikasėkliai. Manoma, kad jie išsivystė iš rudadumblių arba žaliadumblių.
Sausumos augalų raida vyko dviem pagrindinėmis kryptimis: vienu atveju gyvenimo cikle vyravo gametofitas (lytinė karta), kitu – sporofitas (nelytinė karta). Pirmosios krypties atstovai – samanos, o antrosios – visi kiti aukštesnieji augalai. Sporofitai labiau prisitaikė prie sausumos sąlygų: išsivystė stipri šaknų, sudėtinga ir tobula apytakos indų sistema ir kt. Laisvai plaukiojančioms lytinėms ląstelėms taip pat nebuvo galima daugintis sausumoje, todėl susiformuoja vėjo platinamos sporos ir sėklos. Jau devone vešėjo miškai, juose vyravo seniausi plikasėkliai – kordaitai. Tokie miškai ypač klestėjo karbone.
Sėklinių augalų pirmtakai – paparčiai pasirodė silūre – devone, t.y. maždaug prieš 400 mln. metų.
Karbone ir perme (maždaug prieš 300 mln. m.) vyko tolesnė plikasėklių, paparčių plėtotė, dalis jų perme išmirė. Mezozojuje (viduriniojoje eroje prieš 230 – 137 mln. m.) vyko kalnodara, sausėjo klimatas, mažėjo okeanų ir jūrų plotai. Triase susidarė dykumos. Tuo metu paplinta įvairūs plikasėkliai. Juroje jie vyrauja, bet pasirodo ir benetitai – tiesioginiai žiedinių augalų pirmtakai. Kreidos periodo pradžioje atsiranda pirmieji gaubtasėkliai augalai. Gaubtasėkliai, matyt, kilo iš plikasėklių. Gaubtasėklių atsiradimo vieta dažniausiai laikomi tropikai, ten dabar aptinkama apie 80% visų
sumedėjusių žiedinių augalų. Manoma, kad gaubtasėkliai pirmiausia pasirodė tropikų kalnuose, ten ir dabar randama daug primityvių žiedinių augalų rūšių.
Vienaskilčių ir dviskilčių augalų grupės nuo bendro protėvio atsiskyrė anksti ir toliau evoliucionavo savarankiškai. Žiediniai augalai, būdami pranašesni, įsivyrauja visuose žemynuose. Tam nemažą reikšmę turėjo skirtingų formų, spalvų ir kvapų vabzdžius priviliojantys žiedai.
Kainozojus (naujoji era, prieš 67 mln. m.) – tai gaubtasėklių klestėjimo laikotarpis.
Gyvūnija
Gyvūnų rūšių yra daugiau nei augalų. Aprašyta apie 1200000 gyvūnų rūšių: 900000 – nariuotakojų, 110000 – moliuskų, 42000 – chordinių.
Iškastinėse liekanose neaptikta duomenų apie gyvūnijos atsiradimo pradžią. Pirmosios gyvūnų liekanos rastos proterozojaus jūrų nuogulose, jų amžius yra per 800 mln. metų.