Gamta, ekologija
Ekоlogija (graikiškai oikos – namas, būstinė, tėvynė + logos – kalba, sąvoka, mokslas, mintis, apibrėžimas, santykis) – mokslas, tiriantis organizmų santykius su gyvenamąja aplinka, gyvosios ir negyvosios gamtos sąveiką.
Ekologijos terminą įvedė Ernst Haeckel, vokiečių biologas darvinistas.
1935 metais Arthur Tansley, britų ekologas, sukūrė terminą ekosistema, t.y. interaktyvi sistema tarp biocenozės (gyvų organizmų grupės) ir jų biotopo (aplinkos, kurioje jie gyvena). Ekologija tapo ekosistemų mokslu.
Ekologijos taikymo sritys – gamtos (aplinkos) apsauga, žemės ūkis ir kai kurios pramonės šakos.
Kasdien mūsų planetoje išnyksta dešimt, šimtas, o gal net tūkstantis gyvūnų ir augalų rūšių. Niekas tiksliai nežino, kaip yra iš tikrųjų. Tik viena yra visiškai aišku: jos išnyksta galutinai. Niekas daugiau jų nesugrąžins į gyvenimą. Jos išmirs kaip paukščiai dodo.
Kitaip, nei atsitiko su žmonių išnaikintu karveliu milžinu, daugumos šiuo metu nykstančių rūšių iš viso nebūsime pažinę. Jos dingsta nepastebimai, – virsta tiesiogine prasme dūmais, kai deginami drėgnieji Amazonės miškai, kad galvijams atsirastų prastų ganyklų. Jos tarnauja ne vietiniams žmonėms, bet trumpalaikėms valdžios remiamų stambių žemvaldžių spekuliacijoms.
Praėjusią vasarą Amazonės miškuose palydovais užfiksuota 40 tūkstančių gaisrų. Būtent čia gyvena daugiausia rūšių. Kiek jų iš viso yra, niekas iki šiol tiksliai nežino. Pagal naujausius drėgnųjų miškų medžių lajų tyrinėjimo duomenis, apskaičiavimai, kad žemėje maždaug du–trys milijonai rūšių, yra neteisingi: jų yra dešimt, o gal net penkiasdešimt milijonų. Tačiau kasdien išnaikinama nesuskaičiuojama daugybė rūšių, kurių vertės žmogui ir gamtos pusiausvyrai dar niekas nežino.
Garsiausi pasaulyje atogrąžų ekologai amerikiečiai Edvardas O. Vilsonas (Wilson) ir Danielius Džanzenas (Janzen) – vienas yra profesorius Harvarde, kitas Pensilvanijoje – tai, kad rūšys miršta ir drauge sunaikinama informacija apie jų genetiką, palygina su didžiausios bibliotekos sudeginimu. Svarbiausia, kad visų tos bibliotekos knygų, net ištisų skyrių, dar niekas niekada neperskaitė. Ar jie dramatizuoja?
1992 metais Jungtinių Tautų Organizacijos valstybių vadovų susitikime (Rio de Žaneire) rūšių įvairovės išsaugojimas, taip pat atmosferos ir klimato, buvo iškeltas į pasaulinės politikos centrą ir paraginta JTO nares garantuoti biologinę įvairovę. Čia turėtas galvoje ne tik pačios įvairovės išlaikymas, bet ir rūšių gyvenamųjų buveinių įvairovės užtikrinimas. Taip Rio de Žaneiro konferencija patvirtino rūšių įvairovės reikšmę pasaulio ateičiai.
Tačiau tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo savaime suprantama, geriau įsižiūrėjus pasirodo labai sudėtinga. Didžioji rūšių dalis negyvena teritorijose turtingų, gerai išsivysčiusių šalių, kurios gali imtis atitinkamų gamtos ir aplinkos apsaugos priemonių arba neleisti ūkio tikslams naudoti tam tikrų savo natūralių išteklių. Jos yra “vargingojoje žemės juostoje”, atogrąžose. Jeigu tos valstybės didelės dalies drėgnųjų miškų arba upių landšaftų, kur gausu rūšių, nenaudotų ūkio tikslams, joms tai reikštų didelius nuostolius.
Netikėtai atsirado baisi sąvoka „ekologinis neokolonializmas“, o paskui iškilo ir esminis klausimas: kam visa tai tarnauja? Ar tikrai žemei reikia tokio rūšių gausumo? Ar rūšių gausos požiūriu skurdūs kultūriniai landšaftai neegzistuoja ir toliau? Tų kelių rūšių visiškai pakanka žmogaus gyvenimui. Būtent tos valstybės, kurios šiandieną labai smarkiai stengiasi išsaugoti rūšių įvairovę, pirmosios išsėmė savo gamtinius išteklius, vėliau kolonistiškai išgrobstė išteklius kitur, o dabar, nuogąstaudamos, kad nepavyks išlaikyti pasiektos gerovės, primeta likusiai pasaulio daliai plėtros suvaržymus.
Pasaulinė rūšių apsauga, norėdama ko nors pasiekti, tokią būtinybę turi pagrįsti politiškai. Pirmiausia tai susiję su mokslu. Biologai ir ekologai turi išaiškinti, kodėl jie rūšių įvairovės užtikrinimą laiko svarbiu ir nediskutuotinu dalyku.
Yra trijų rūšių argumentai. Jie atstovauja skirtingoms, iš dalies viena kitą papildančioms pozicijoms. Pirmasis ir seniausias išvedamas iš to, kad gamtos balansui išlaikyti reikalingos visos rūšys. Šiuo požiūriu, ekosistema yra tarsi ypatingas organizmas. Kiekviena rūšis kaip sudėtinė dalis turi savo vietą ir reikšmę. Kaip lėktuve, kur dėl stabilumo ir saugumo praktiškai kiekviena kniedė turi būti patikimai pritvirtinta, taip ir gamtos balansui reikalinga kiekviena atskira rūšis.
Tokį požiūrį būtų galima pavadinti „kniedžių modeliu“. Vis dėlto yra ne visai taip. Pastaraisiais metais šiam modeliui buvo priešstatomas kitas ir, liekant prie palyginimo su lėktuvu, pavadintas „pagrindinio keleivio modeliu“. Ši pozicija teigia, kad ne visi įsėdusieji yra svarbūs. Reikalingi tik pilotai, dar galbūt virtuvės darbuotojai ir stiuardesės, kurios rūpintųsi keleiviais ir įgula. Tačiau dėl to, kad vienas ar kitas keleivis iš tikrųjų turi sėdėti lėktuve, dar galima pasiginčyti.