Žmogaus kvėpavimas
Be maisto, žmogaus organizmui nuolat reikalingas deguonis. Kvėpavi¬mas — gyvybiškai būtinas nuolatinės dujų apykaitos tarp organizmo ir jo aplinkos procesas. Kvėpuodamas žmogus iš aplinkos oro ima deguonį, o išskiria anglies dioksidą.( 1 pav.)
Daugeliui organizmo medžiagų kitimo reakcijų būtinas deguonis. Bėjo negali vykti medžiagų apykaita, jis reikalingas gyvybei palaikyti. Vykstant medžiagų apykaitai, ląstelėse ir audiniuose susidaro CO2, kuris iš organiz¬mo turi būti pašalintas. Susikaupęs didesnis jo kiekis organizme yra pavo¬jingas. Kraujas iš audinių CO2 nuneša į kvėpavimo organus, ir jis iškvepia¬mas, [kvėpto į plaučius oro deguonis patenka į kraują, kuris jį nuneša audinių ląstelėms. Bet kurio organo audinių ląstelei reikia energijos. Jos šaltinis organizme — tai nuolat vykstantis organinių junginių skaidymasis ir oksidavimasis. Kadangi šiuose procesuose dalyvauja deguonis, ląstelės turi nuolat jo gauti.
Žmogaus ir gyvūnų organizme nėra deguonies atsargų, todėl jo nuolat reikia gauti iš aplinkos. Be maisto žmogus gali išgyventi daugiau kaip mėnesį, be vandens — iki 9—10 dienų, o negaunant deguonies, negrįž¬tami procesai organizme prasideda jau po 5—7 minučių.
1 pav.
Kvėpavimo takai ir balso aparatas. Kad tarp organizmo ir aplinkos nuolat vyktų dujų apykaita, reikalinga kvėpavimo organų sistema. Ją sudaro no¬sies ertmė, nosiaryklė, gerklos, gerklė, bronchai ir plaučiai. Kvėpavimo organai dalijami į kvėpavimo takus, pro kuriuos įkvepiamas ir iškvepiamas oras, plaučius, kuriuose vyksta dujų apykaita tarp oro bei kraujo, ir krūtinplėvę, kuri hermetiškai gaubia plau¬čius. Kvėpavimo takai prasideda nosies ertme, kurią kaulinė kremzlinė pertvara dalija į de¬šiniąją ir kairiąją pusę. Kiekvienoje iš jų yra vingiuo¬tos landos, padidinančios vidinį nosies ertmės pavir¬šių.( 2 pav.). Nosies ertmę ir kitų kvėpavimo takų gleivinę dengia virpamasis epitelis.
Gleivinėje gausu liaukų, kurios išskiria šiek tiek gleivių. Jos ne tik sulaiko mikroorganizmus, bet ir neutralizuoja juos. Gleives kartu su prilipusiomis prie jų dulkėmis virpamieji plaukeliai nuolat paša¬lina į išorę (tada čiaudime, kosime) arba nukreipia į ryklę. Tada gleivės nuryjamos su seilėmis. Eida¬mas pro nosies ertmę, oras sušyla ir sudrėksta. Iš nosies ertmės jis patenka į nosiaryklę, paskui į burninę ryklės dalį, tada — į gerklas.( 3 pav.)
Gerklos iš visų kvėpavimo takų yra sudėtingiau¬sios sandaros. Tai ne tik kvėpavimo organas, bet ir balso aparatas. Gerklos panašios į piltuvėlį, kurio sienelės sudarytos iš kelių kremzlių. Šios viena su kita sujungtos raumenimis ir raiščiais. Pro gerklas eina tik oras. Į jas negali patekti maistas, nes ryjant įėjimą į gerklas uždaro antgerklis, ir maistas pakliūva tik į stemplę. Valgant nereikėtų kalbėti, nes antgerklis nevisiškai uždaro įėjimą į gerklas, ir ryjamas maistas gali pakliūti į kvėpavi¬mo takus — žmogus užspringsta. Kosulys (staigus ir smarkus oro iškvėpimas pro burną) padeda paša¬linti svetimkūnius iš apatinių kvėpavimo takų.
Skersai gerklų susiformavusios dvi balso stygos, tarp kurių yra balso plyšys. (4pav.) Stygas sudaro tam tikros gerklų gleivinės klostės, kurių tempimas keičiasi susitraukiant ar atsipalaiduojant prie jų prisitvirtinusiems raumenims. Keičian¬tis balso stygų įtempimui, praplatėja arba susiaurėja ir balso plyšys. Kai žmogus tyli, balso stygos būna nutolusios viena nuo kitos ir balso plyšys būna panašus į lygiašoni trikampi.(5 a) Kalbant jos šiek tiek susiglaudžia( 5 b ). Iškvepiamas oras spaudžia klostes, ir jos pradeda virpėti. Taip susidaro garsas. Kuo dažniau virpa balso stygos, tuo aukštesnis būna balsas. Moterų balso stygos trumpesnės ne¬gu vyrų, todėl ir virpėjimo dažnis būna didesnis, o balsas aukštesnis. Žmogui, kitaip negu gyvūnams, būdinga artiku¬liuota kalba. Mūsų kalbos garsai susiję ne tik su balso stygų virpėjimu, bet ir su liežuvio, dantų, lūpų, abiejų žandikaulių padėtimi kalbant. Tik dėl jų mes galime tarti artikuliuotus garsus. Balso stygas reikia saugoti. Rėkiant, per daug garsiai kalbant balso stygos pertempiamos arba net sužalojamos. Dėl to balsas gali užkimti, tapti duslus ir net visiškai dingti. Balso stygas taip pat veikia rūkymas ir alkoholis, dažni kvė¬pavimo takų uždegimai.