APLINKOSAUGOS REFERATAS
ĮVADAS
Pastariesiems dešimtmečiams būdingi rimti visuomenės požiūrio į gamtą ir jos apsaugą pokyčiai bei esminis susiformavusių vertybių perkainojimas. Anksčiau gamtosaugininkai daugiausia dėmesio skirdavo atskirų nykstančių rūšių bei individų apsaugai, tačiau labai padidėjus aplinkos teršimui ir gamtos išteklių naudojimui, palaipsniui pereita prie kokybiškai naujos gamtos apsaugos strategijos. Žmogus suprato, kad norint apsaugoti nykstančias rūšis ir išlikti pačiam visų pirma reikia apsaugoti tų rūšių gyvenamąją aplinką. Vis plačiau imta vartoti gamtinės aplinkos arba paprasčiausiai aplinkos (angl.- environment) bei aplinkos apsaugos sąvokas. Lietuvoje šios sąvokos juridiškai buvo įteisintos 1992 m. priimtame Aplinkos apsaugos įstatyme. Šiame įstatyme aplinka traktuojama kaip “gamtoje funkcionuojanti sistema, kurią sudaro tarpusavyje susiję gamtiniai ir žmogaus sukurti komponentai bei juos vienijančios natūralios ir antropogeninės ekosistemos”.
Racionaliam aplinkos kokybės valdymui daugiausia naudojami du pagrindiniai informacijos šaltiniai – ekologinio monitoringo režiminių stebėjimų duomenys ir mokslinių aplinkos tyrimų rezultatai. Kaip papildomi informacijos šaltiniai naudojami įvairių specialiųjų tarnybų (hidrometeorologijos, žemėtvarkos, miškotvarkos, geodezijos, geologijos ir t.t.) duomenys.
Iki Nepriklausomybės atkūrimo visos esamos ir naujai kuriamos Lietuvos gamtinės aplinkos stebėjimo struktūros buvo integruojamos į suvienytą sąjunginę monitoringo sistemą, kurios duomenys buvo įslaptinti ir skiriami tik tarnybiniam naudojimui. Atgavus savarankiškumą ir atsisakius ekologinės informacijos įslaptinimo praktikos, Aplinkos apsaugos departamento specialistai, bendradarbiaudami su Lietuvos mokslo ir projektavimo įstaigų bei specializuotų tarnybų darbuotojais, 1991-1992 m. laikotarpiu parengė naują Lietuvos Ekologinio monitoringo programą, kuriai vykdyti nuo 1993 metų skiriamos biudžeto lėšos.
Šios programos diegimui koordinuoti, siekiant kuo efektyviau panaudoti skiriamas lėšas, buvo sudaryta speciali Aplinkos apsaugos departamento, kuris šiuo metu reorganizuotas į Aplinkos apsaugos ministeriją, ir Mokslo įstaigų atstovų komisija. Pažymėtina, kad atskirų aplinkos komponentų stebėjimai Lietuvoje vykdomi jau nuo seno. Antai hidrologiniai Nemuno stebėjimai Rusnėje ir Smalininkuose pradėti daugiau kaip prieš 180 metų, Neries hidrologiniai stebėjimai Vilniuje ir Jonavoje – daugiau kaip prieš šimtą metų. Meteorologiniai stebėjimai pradėti taip pat praeitame šimtmetyje. Duomenys apie naudmenų struktūrą, miškų rūšinę sudėtį bei produktyvumą apima keletą šimtmečių. Kur kas trumpesnės duomenų sekos apie aplinkos teršimą, tačiau vandens telkinių ir oro užterštumo stebėjimai apima jau ne vieną dešimtmetį. Kita vertus, kai kurie stebėjimai bei tyrimai (toksinių medžiagų ir radionuklidų sankaupų augaluose bei gyvūnuose, kompleksiniai visų aplinkos komponentų stebėjimai ir kt.) pradėti tik praeitais metais, diegiant naują Ekologinio monitoringo programą.
1. APLINKOS APSAUGA
Lietuvoje yra virš 2 800 ežerų, kurių plotas viršija 0,5 ha; jų bendras plotas – 880 km2 arba 1,5 % šalies teritorijos. Vidutinis šalies upių tinklo tankis, įskaitant drenažo kanalus, yra 1 km/km2. Maždaug 70 vandens kokybės parametrų yra kontroliuojama 48 upių 103 vietose. Pagrindinė problema, susijusi su vandens kokybe, yra upių teršimas organinėmis ir biogeninėmis medžiagomis. Remiantis Lietuvos vandens kokybės klasifikacija, 2000 metais 13% kontroliuojamų upių buvo laikomos švariomis, 71% – nedaug arba vidutiniškai užterštomis, 16% – labai užterštomis. Labiausiai užterštose Sidabros, Kulpės, Obelės, Tatulos ir Laukupės upėse organinių medžiagų koncentracija buvo 10 kartų didesnė negu leidžia Lietuvos normos, taip pat žymiai viršyti leistini nitratų, amonio ir fosfato lygiai.
2000 metais buvo paimta 3 578 mln. m3 ir sunaudota 3 532 mln. m3 vandens, iš kurio 93% buvo suvartota energetikos reikmėms (paviršinis vanduo). Iš bendro 2000 metais išgauto vandens kiekio 5% sudarė požeminis vanduo ir 95% – paviršinis vanduo. Ne energetikos reikmėms 2000 m. suvartota 242 mln. m3, iš kurio 44,2% buvo panaudoti buities reikmėms. 1997 metų analizės, atliktos daugiau kaip 250 miestų ir kaimų, duomenimis, ES geriamo vandens kokybės standartai viršyti:
· Geležies – 64 miestuose,
· Amonio – 36 miestuose,
· Nitritų– 3 miestuose,
· Mangano – 10 miestų.
Be to, gruntinis vanduo daugelyje Lietuvos vietų yra labai kietas (t.y. jame yra didelis kiekis mineralinių druskų). Dėl žemės naudojimo seklūs gruntiniai vandenys labai užteršiami didelėse teritorijose. Apskaičiuota, kad 1996 m. 60% iškastų gręžinių neatitiko nacionalinių vandens higienos standartų, o 37,5% užteršti nitratais. Chlorido ir sulfato lygiai taip pat dažnai viršija nacionalinius geriamo vandens standartus.
Dauguma savivaldybių pažymi, kad geriamo vandens kokybė, įvertinant geležies, spalvos, drumstumo rodiklius, paskirstymo sistemoje blogėja. Pagrindinė šių problemų priežastis – bloga vamzdynų būklė; apie 60% sistemos įrangos yra pasenusi, įdiegta prieš 20-70 metų arba yra blogos
kokybės. Didelis geležies kiekis geriamame vandenyje ir jo kietumas taip pat gali turėti neigiamą poveikį vamzdynams. Apskaičiuota, kad maždaug 955 km vamzdyno arba 21% visų tinklų turėtų būti atnaujintas.
Bendras valytinų nuotekų kiekis 2000 metais buvo 168 mln. m3. Iš šio kiekio 24 mln. m3 (14%) buvo išvalyti pagal Europos Sąjungos reikalavimus, 141 mln. m3 (84%) išleista į paviršinio vandens telkinius nepakankamai išvalytų (tik po mechaninio valymo arba valymo, panaudojus neveiksmingą biologinio valymo įrangą) ir 3 mln. m3 (2%) išleista nevalytų nuotekų.
Apie 80% miesto gyventojų naudojasi kanalizacijos tinklais ir 300-450 tūkst. gyventojų dar neturi tokios galimybės. Apskaičiuota, kad reikės pakeisti 13% kanalizacijos tinklų, o apie 10% – suremontuoti.
Bendra aplinkos oro kokybė yra gera. Paskutinius kelis metus sieros dioksido (SO2) emisijos iš Valstybinės Lietuvos energetikos sistemos sumažėjo beveik 70 % palyginus su 1980 metų lygiais. NOx emisijos gerokai žemesnės už 1987 metų rodiklius. Bendri anglies dioksido (CO2) išmetimo kiekiai 1999 metais buvo žymiai mažesni negu 1990 (atitinkamai 18 ir 42 mln. t). CH4 išmetimas sumažėjo nuo 339 tūkst. t 1990 metais iki 262 tūkst. t 1999 metais.
Jei energetikos ir pramonės sektorių tarša kartu su ekonomine veikla sumažėjo, tai transporto sektoriaus dalis nuo 1994 metų nežymiai didėja. Ypatingai tai pastebima didžiuosiuose šalies miestuose, kur eismo intensyvumas didėja.
Remiantis atliekų apskaita, 2000 m. atliekų tvarkymo įmonėse priimta tvarkyti 3 182 tūkst. t atliekų, iš jų 159 tūkst. t pavojingų atliekų ir 3 022 tūkst. t nepavojingų atliekų.
Lietuvoje yra apie 680 mažų iki 1 ha ploto komunalinių atliekų sąvartynų/ šiukšlynų, apie 120 vidutinių 1-5 ha ploto sąvartynų ir 35 dideli (daugiau kaip 5 ha) sąvartynai. Šiuo metu atliekos šalinamos daugiau kaip 300 sąvartynų, t.y. vidutiniškai vienas sąvartynas aptarnauja teritoriją su 10 tūkst. gyventojų. 2000 m. į sąvartynus išvežta 2 006 tūkst. t nepavojingų atliekų.
Dauguma šiuo metu eksploatuojamų sąvartynų neatitinka aplinkosauginių bei sanitarinių – higieninių reikalavimų. Neretai sąvartynai įrengti be jokio inžinerinio paruošimo – atliekoms šalinti dažnai naudojami apleisti žvyro, smėlio, molio karjerai ar natūralios gamtinės daubos. Sąvartynų filtratas surenkamas ir valomas tik keliolikoje sąvartynų. Nėra sąvartynų dujų surinkimo bei panaudojimo įrenginių.
Šiuo metu numatytas esamų sąvartynų uždarymas, jų sutvarkymas bei naujų regioninių sąvartynų įrengimas (sukuriant regionines komunalinių atliekų tvarkymo sistemas) bei įvertinti tam reikalingi kaštai. Tiek aplinkosauginiu, tiek ekonominiu požiūriu naudingi tik stambūs sąvartynai – apskaičiuota, kad Lietuvai palankiausia būtų turėti 12 regioninių sąvartynų.
Pagrindinis šalies aplinkos apsaugos tikslas – sudaryti prielaidas subalansuotai šalies plėtrai išlaikant švarią ir sveiką aplinką, išsaugant biologinę ir kraštovaizdžio įvairovę, racionaliai naudojant gamtinius išteklius, taip pat suderinant centrinių, savivaldos valdymo institucijų bei ūkio subjektų veiksmus, atsižvelgiant į Europos Sąjungos reikalavimus.
Nacionalinė aplinkos apsaugos strategija nustato tikslus ir prioritetus vandens, oro, žemės, floros ir faunos, litosferos apsaugos, atliekų tvarkymo, apsaugos nuo fizinės taršos, kraštovaizdžio nykimo ir rekreacinės aplinkos apsaugos srityse. Svarbiausios spręstinos problemos yra šios:
· Vandens kokybė;
· Oro kokybė;
· Atliekų tvarkymas;
· Gamtinių išteklių, kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės apsauga.
Šie prioritetai sutampa su ES reikalavimais iki 2003 metų pabaigos užbaigti aplinkos apsaugos teisinės bazės plėtrą, įskaitant Lietuvos teisės aktų suderinimą su ES reikalavimais.
Institucijų kūrimo tikslas yra iki 2003 metų pabaigos užbaigti institucinį sustiprinimą, būtiną siekiant užtikrinti ES reikalavimų, susijusių su aplinkos apsauga, įgyvendinimą.
Investicijų politikos srityje pagrindinis įgyvendinimo tikslas – iki 2015 metų įgyvendinti pagrindinius aplinkos apsaugos infrastruktūros investicinius projektus.
Per šį laikotarpį pirmenybė bus teikiama daugiausia su investicijomis susijusių ES reikalavimų įgyvendinimui šiose srityse:
· Vandens apsauga;
· Atliekų tvarkymo sistemos valdymas;
· Oro apsauga;
· Geriamo vandens kokybės pagerinimas.
2. VANDENS TIEKIMAS IR NUOTEKOS
Nacionalinė aplinkos apsaugos strategija ir veiksmų programa yra pagrindas naujam požiūriui į efektyvesnį vandens išteklių naudojimą ir vandens valdymą. Pagrindiniai tikslai susiję su vandens apsauga, yra šie:
· sumažinti paviršinio vandens taršą komunalinėmis, pramoninėmis ir žemės ūkio nuotekomis;
· sumažinti gruntinio vandens taršą;
· sumažinti vandens telkinių teršimą pasklidžiaisiais taršos komponentais;
· sumažinti taršą paviršinio vandens nuotekomis;
· sumažinti teršalų nuplovimą į jūrą;
· apsaugoti jūros vandenis nuo naftos produktų transportavimo taršos;
· sumažinti įtekančio iš kitų šalių vandens užterštumą.
Nuotekų valymo kompleksų statyba lieka didžiausiu investicijų prioritetu. Taip pat būtina įgyvendinti priemones pasklidiems požeminio
paviršinio vandens taršos židiniams sumažinti, laipsniškam nuotekų valymo sektoriaus finansinio mechanizmo restruktūrizavimui, įgyvendinant “teršėjas/vartotojas moka” principą, bei parengti būtinus teisės aktus, reglamentuojančius vandens apsaugą.
3. ORO KOKYBĖ
Siekiant sumažinti oro taršą iš mobilių šaltinių būtina toliau spręsti kuro kokybės gerinimo klausimą ir laipsniškai pereiti prie transporto priemonių, atitinkančių ES standartus, įgyvendinti optimalų eismo valdymą ir įdiegti kitas priemones atmosferos taršai sumažinti. Siekiant laikytis ES aplinkos apsaugos reikalavimų energetikos ir pramonės sektoriuose, būtina pagreitinti ir užbaigti integruotos taršos prevencijos kontrolės sistemos įdiegimą, įgyvendinti energijos taupymo priemones, skatinti švaresnio kuro panaudojimą ir pažangių gamybos ir taršos kontrolės technologijų įdiegimą.
Viena iš prioritetinių priemonių transporto skleidžiamai taršai mažinti yra visuomeninio transporto parko atnaujinimas, visų pirma įsigyjant naujas transporto priemones. Tik maža parko dalis turi šiuolaikinius variklius, kurie atitinka EURO 2 ir EURO 3 standartus.
4. ATLIEKOS
Savivaldybių atliekų tvarkymo sistemos turi būti organizuotos taip, kad skatintų atliekų naudojimą ir perdirbimą. Miestai ir gyvenvietės turi būti aprūpintos atliekų surinkimo, rūšiavimo jų susidarymo vietose bei išvežimo priemonėmis. Surinkimo ir transportavimo priemonės turi būti atnaujintos, kad būtų užtikrintas aplinkos apsaugos, techninių, ekonominių ir higienos reikalavimų taikymas atliekų tvarkymo sistemose.
Turi būti sukurtos regioninės komunalinių atliekų tvarkymo sistemos.
Tik atliekų šalinimo įrenginiai, aptarnaujantys keletą savivaldybių, laikomi efektyviais aplinkos apsaugos ir ekonominiu požiūriais. Perkrovimo stotys turėtų būti įsteigiamos miestuose ir gyvenvietėse, o konteinerių surinkimo aikštelės ir stotys turėtų būti steigiamos kaimuose, nutolusiuose nuo didelių sąvartynų.