Voragyvių dauginimąsis
Plačiai paplitusi ir klestinti vorų ir skorpionų bei jiems giminiškų gyvių grupė, gamtininkų jungiama į voragyvių (Arachnida) klasę. Jos evoliucija ilga. Ankstyviausi žinomi iškastiniai voragyviai yra iš poleozojaus eros. Iškastinių skorpionų randama Silūro nuogulose (prieš 395 mln metų). Jų protėviai buvo vandens gyviai, bet dauguma dabartinių ir iškastinių voragyvių gyvena sausumoje, daug jų itin sausringose regionuose. Iš modifikuotų žiaunų (vėduoklinių plaučių) aiškiai matoma, kad jų gyventa vandenyje,nors tobulesnės formos turi kvėpuojamuosius vamzdelius (trachėjas), kurie išorėje atsiveria plyšeliais- stygomis arba kvėptukais.
Voragyviai skiriasi nuo kitų nariuotakojų tuo,jog turi į dvi dalis padalytą kūną. Galva ir krūtinė yra susilieję ir sudaro galvakrūtinę arba prosomą, ši plonu stiebeliu jungiasi su pilveliu.Vaikštomųjų kojų- keturios,akys yra paprastos ne sudėtinės kaip kitų nariuotakojų. Nėra antenų. Ilgi tiesūs galūnių šereliai atlieka jutimo organų funkcijas. Burnos dalys yra cheliceros ir už jų esantys į kojas panašūs pedipalpai (čiuopikliai), kurie atlieka jutimo ir mitybos funkcijas. Patinų jie yra pakitę, jais perduodama sperma. Šalinimo organai- malpigijaus vamzdeliai atsiveria į užpakalinę žarną.
Voro patelė deda kiaušinėlius į lėkštelę supintą iš šilko siūlų. Vėliau apraizgai tą lėkštelę paverčia šilkiniu rutuliuko kokonu. Paprastai voras kokoną slepia dirvoje, po atplyšusia medžių žieve,medžių drėvių viršuje arba pritvirtina prie žolių. Kartais kokoną saugo patelė. Vienos rūšys kokoną užmoskuoja,o kitos pavyzdžiui voras medžiotojas visur jį valkioja su savim.ką tik išsiritę voriukai yra bejėgiai, iki pirmo nėrimosi nesugeba gintis, maitintis ir sukti šilko siūlų. Ši jaunoji voro kryžiuočio pamaina išsirita iš kokono, kurį patelė slepia ir dažnai sergsti. Gležni jaunėliai paprastai laikosi kartu tarsi kamuoliukas, o išgąsdinti „sprogsta“- mirgėdami pasklinda į šalis.