Žemėje gyvena maždaug 1 250 000 gyvūnų rūšių. Iš jų apie 80 yra vabzdžiai, priskiriami nariuotakojų tipui. Jau vien skaičiai rodo vabzdžių klasės klestėjimą, be to, jie visame pasaulyje paplitę plačiau už kurią kitą nors grupę.
Visur esantys vabzdžiai
Nedaug yra jūrose gyvenančių vabzdžių; kai kurie jų gyvena vandens paviršiuje, kiti – potvynių ir atoslūgių zonoje, o vienas uodas – net jūros dugne. Kur tik pasirodo kitų gyvūnų, ten atsiranda ir vabzdžių; jie būna ar laisvai gyvenančios formos prisitaikančios prie įvairiausių biotipų, ar kitų gyvūnų išorės ir vidaus parazitai. Vabzdžiai vyrauja nuo pusiaujo iiki Arkties ir Antarkties. Kai kurie gyvena po sniegu ar ledu, kiti dykumose, dar kiti druskinguose ežeruose ir karštuose versmėse. Pietų Kalifornijoje yra viena smulkių musių rūšis Psilopa petrolei, kuri dalį gyvenimo praleidžia naftos klanuose.
Viena svarbiausių vabzdžių klestėjimo priežasčių – jų gebėjimas skraidyti; daugumai rūšių oro erdvė yra įprasta gyvenamosios vietos dalis. Skraidydami jie gali susirasti naujų teritorijų ar boicenozių ir įsikurti jose, išvengti plėšrūnų. Susirasti porą ir maisto jiems daug lengviau nei kitiems jiems artimiems neskraidantiems bestuburiams. Kai kurie vabzdžiai net grobį gaudo ore.
Vabzdžių evoliucija buvo sėkminga daugiausiai dėl to, kad jie gebėjo skraidyti, nors jų svorio ir sparnų keliamos galios santykis yra toks, kad teoriškai skristi negalėtų. O gali todėl, kad tikrųjų vabzdžių spranų raumenys energija gamina ir realizuoja nepaprastu greičiu. Sparnų mojavimo sparta kompensuoja jų nepakankamą keliamąją galią.
Vabzdžių dydis ir pavidalas
Dydis taip pat buvo svarbus vabzdžių evoliucijai. Kai jie atsirado daugiau kaip prieš 350 mln. metų, aplinka buvo įvairi, panaši į dabartinę. Vabzdžiai prisitaikė prie jos, užimdami daugelį laisvų ekologinių nišų. Tuo paaiškinama, kodėl vabzdžiai yra palyginti maži: jie gali gyventi ir daugintis ekologinėse nišose,nepalankiose dideliems gyvūnams.
Kitas svarbus jų gero prisitaikymo veiksnys yra jų kieta išorinė danga – griaučiai. Jie yra labai lengvi ir tvirti, bet trukdo augti, todėl vabzdžiai keletą kartų neriasi; tik išsinėręs vabzdys kurį laiką būna be kietos dangos. Kietas ir lankstus chinitas sudaro vabzdžių griaučių pagrindą. Vaškinis paviršius arba kietesnis paviršinis sluoksnis sklerotinas nepraleidžia vandens, o sausumoje gyvenantiems vabzdžiams labai svarbu neprarasti vandens. Griiačių medžiaga tokia plastiška, kad vabzdžiai gali būti labai įvairių pavidalų; įvairumą iš dalis lemia ir visokios ataugos. Sparnai ir antsparniai, kojos, kiaušdėtės, burnos organai, šereliai, žvyneliai, antenos ir kitokios ataugos rodo, kokių įvairių pavidalų gali būti chitiniai išoriniai griaučiai.
Visų vabzdžių kūną gaubia griaučiai iš trijų pagrindinių dalių: galvos, krūtinės ir pilvelio. Prie galvos griaučių prisitvirtinę svarbiausi jutimo organai ir burnos dalys; joje yra smegenys, seilių liaukos ir ryklė. Prie krūtinės prisitvirtinusios ir trys galūnių poros. Pilvelis dažniausiai susideda iš 11 segmentų. Jame yra kopuliacijos organai, o kai kurių vabzdžių ir geluonis, kuris yra modifikavusi kiaušdėtė. Nariuotos kojos vabzdžiam leidžia būti labai judriems. Tą judrumą dar labia padidina sparnai, kurių sandara ir judesiai labai priklauso nuo griaučių medžiagos savybių. Šis nepaprastas vabzdžių judrumas neretai smarkiai paveikia žmonių gyvenimą. Pavyzdžiui, skėriai, kurie yra labai vislūsir puikiai skrenda, sunaikinę derlių vienoje vietoje, nesuskaičiuojmais būriais patraukia kitur.
Elgesio pavyzdžiai
Vabzdžių elgesys yra labai įvairus. Kai kuriemeilinasi, poruojasi ir rūpinasi palikuonimis labai sudėtingai. Tai ypač būdinga bendruomeniniams vabzdžiams – skruzdėlėms, bitėms, vapsvoms, kitiems plėviasparnių būrio nariams ir termitams.
Naminės bitės socialinė organizacija yra ypač tobula. Darbą pasidalina ne tik skirtingos kastos, bet ir įvairaus amžiaus bitės darbininkės. Pastarųjų organizacija nėra griežta ir gali keistis, kai keičiasi visos bendruomenės poreikiai.
Avilio bičių elgesys gerai organizuotas, bet jis yra daugiausia instinktyvus. Elgesį lemia genetinė programa, todėl į specifinį aplinkos dirgiklį vabzdys reaguoja tam tikru vienu būdu. Vabzdžiai negali savarankiškai spręsti, kaip tai daro žmogus. Taigi, kai kurios naktinių drugių rūšys išmoko gintis nuo šikšnosparnių skrisdamos nelygiai, blaškydamosi arba periodiškai skleisdamos į erdvę pluoštus ultragarso signalų, trikdančių šikšnosparnio radarų darbą, tačiau jos nemoka pasipriešinti stiprių šviesos šaltinių traukai.
Dabar gyvenančių vabzdžių žinoma daugiau kaip milijonas; dauguma jų sparnuoti. Besparniai vabzdžiai jungiami į Apterygota poklasį, o sparnuoti – į Pterygota poklasį. Sparnuotieji vabzdžiai skirstomi dar į dvi dideles grupes pagal vystymosi ciklo skirtumus. Primityvesni jų yra Exopterygota, arba vabzdžiai su išoriniais sparnais; taip vadinami todėl, kad jų sparnai matomi visų vystymosi stadijų vabzdžio kūno išorėje. Kita grupė – Endopterygota, arba vabzdžiai su vidiniais sparnais; grupei priklauso tobulesni vabzdžiai,
pavyzdžiui, drugiai, nes lėliukės stadijoje jų sparnų išorėje nematyti.
Nuo kiaušinio iki suaugusio vabzdžio
Iš Exopterygota grupės vabzdžių kiaušinių išsirita lervos, vadinamos nimfomis ir labai panašios į miniatūrinį vabzdį. Žinoma, jų, kaip ir daugelio jaunų gyvūnų, kūno dalių proporcijos skiriasi nuo suaugusio vabzdžio. Sparnai vos matomi, o lyties organai neišsivystę. Bet viskuo kitu jos visai atitinka jauną suaugusį vabzdį, kuriuo nimfa pagaliau ir tampa.
Nimfa auga pamažu pažangėjančiomis stadijomis, arba ūgiais; ji gerokai paauga laikotarpiais tarp ūgių, kai senieji išoriniai griaučiai numesti, o minkšti naujieji, kurie susidaro po senaisiais, būna dar nesutvirtėję. Evoliucijos teorijos požiūriu, senesnės rūšys neriasi daugiau kartų. Pavyzdžiui, lašalai neriasi 30 ir daugiau kartų, o skėriai tik keturis arba penkis kartus. Po kiekvieno nėrimosi padidėja antsparniai, gonados ir viso kūno proporcijos. grupės vabzdžių sparnai formuojasi lervos vidaus ertmėje ir lėliukės išorėje. Sparnuotieji vabzdžiai dar skirstomi dvi grupes pagal tai, ar sparnai prisiglaudžia išilgai pilvelio, ar ne.