Vanduo
Pagrindinis vandens išteklių apsaugos tikslas yra mažinti žmogaus ūkinės
veiklos įtaką Lietuvos vandenims. Siekiant šio tikslo ūkinė plėtra turi
būti vykdoma subalansuotai su vandenų apsaugos reikalavimais. Pasirašius su
ES asocijuotos narystės sutartį, Lietuva įsipareigojo įgyvendinti ES
dokumentų nuostatas. Atsižvelgiant į šį įsipareigojimą Lietuvai būtina
perkelti į nacionalinę teisę ir įgyvendinti ES reikalavimus ir vandens
išteklių apsaugos srityje. Didžiąją dalį reikalavimų būtina įgyvendinti iki
2003 m. pabaigos, tik vienos brangiausių vandens sektoriaus direktyvų,
Miestų nuotekų valymo direktyvos, įgyvendinimui Lietuvai suteiktas
pereinamasis laikotarpis iki 2009 m. pabaigos. Vandens išteklių apsaugos ir
valdymo principus nustato 2000 m. priimta ES bendroji vandens politikos
direktyva. Pagal šią direktyvą pagrindinis vandenų apsaugos tikslas yra
užtikrinti gerą ekologinę būklę visuose vandens telkiniuose, tai yra turi
būti užtikrinta ne tik cheminė vandens kokybė, bet ir biologinė įvairovė.
Bendrieji ES vandenų apsaugos politikos principai bei nacionalinius
interesus atitinkančios nuostatos bus perkeltos į Nacionalinę vandens
išteklių apsaugos strategiją ir į Vandens įstatymo pakeitimo įstatymą. šių
dokumentų projektai bus parengti dar šiais metais.
Esamos būklės apžvalga
Lietuvoje 2000 m. buvo paimta 3 578 mln.m3 vandens: iš paviršinio vandens
telkinių paimta 3 412 mln.m3, iš požeminių – 166 mln.m3. Į paviršinio
vandens telkinius 2000 m. išleista 3 525 mln.m3 nuotekų, iš jų – 3 357
mln.m3, kurių nereikia valyti. Prieš išleidžiant į paviršinio vandens
telkinius 168 mln.m3 nuotekų, jos turėjo būti išvalytos, bet 2% išleista
nevalytų. Daugiausiai užterštų nuotekų (80%) buvo valoma biologinio valymo
įrenginiuose: papildomai nešalinant azoto ir fosforo – 61%, papildomai
šalinant azotą ir fosforą – 19% nuotekų. 18% nuotekų buvo valoma mechaninio
valymo įrenginiuose.
Pagal Valstybinę monitoringo programą paviršinio vandens kokybė tiriama 48-
ių upių 103-ijose vietose ir 9-iuose ežeruose. Upių vandens ėminiai imami
kas mėnesį aukščiau miestų bei žemiau miestų paskutinio nuotekų išleistuvo,
žiotyse, šalies pasienyje, žemdirbystės įtakos ir gamtinio fono upėse.
Vandens kokybė vertinama pagal daugiau kaip 70 rodiklių. Duguma Lietuvos
upių yra mažai bei vidutiniškai užterštos pagal pagrindinius vandens kokybę
apibūdinančius hidrocheminius parametrus: organines, azotines bei
fosfatines medžiagas. 2000 m. pagal šiuos rodiklius 13% tirtų upių vietų
vanduo buvo švarus (I-II kokybės klasių), 71% – mažai bei vidutiniškai
užterštas (III-IV klasių) ir 16% – smarkiai užterštas (V-VI klasių). Ežerų
vandens kokybė pagal organinių (BDS7 rodiklį) ir biogeninių medžiagų
koncentracijas atitiko I-II klases, t.y. vanduo buvo labai švarus bei
švarus.
2000 m. Lietuvos Respublika prisijungė prie dviejų svarbių konvencijų:
Tarptautinės konvencijos dėl civilinės atsakomybės už taršos nafta
padarytos žalos bei Tarptautinės konvencijos dėl tarptautinio taršos nafta
padarytos žalos kompensavimo fondo įkūrimo. Įsigaliojus šioms konvencijoms
bus užtikrinta, kad, įvykus teršimo nafta incidentams, nukentėjusiajai
pusei bus kompensuojami nuostoliai (įskaitant ir žalą aplinkai)
Veiklos prioritetai
Vandens išteklių apsaugos prioritetai yra šie:
• apsaugoti geriamojo vandens išteklius nuo išsekimo ir užteršimo;
• mažinti vandenų taršą miestų nuotekomis;
• mažinti pavojingų medžiagų patekimą į vandens aplinką;
• mažinti vandenų taršą iš žemės ūkio šaltinių;
• gerinti centralizuotai tiekiamo geriamojo vandens kokybę;
• gerinti rekreacinių vandenų būklę;
• mažinti jūros avarinės taršos tikimybę;
• racionaliai naudoti hidroenergiją;
• efektyviai naudoti užsienio šalių, ES finansinę paramą bei Lietuvos
lėšas įgyvendinant vandenų apsaugos priemones;
• sukurti efektyvią informacijos apie vandens išteklius valdymo ir
visuomenės švietimo sistemą;
• įtraukti kuo platesnį suinteresuotų asmenų ratą į vandens išteklių
valdymo procesą.
3.1. Vandens išteklių naudojimas ir nuotekų išleidimas
Lietuvoje 2000 m. buvo paimta 3 578 mln.m3 vandens, t.y. 1 066 mln.m3
mažiau nei 1999 m., iš paviršinio vandens telkinių paimta 3 412 mln.m3 (1
049 mln.m3 mažiau nei 1999 m.), iš požeminių – 166 mln.m3 (17 mln.m3 mažiau
nei 1999m.).
Įvairioms reikmėms 2000 m. suvartota 3 532 mln.m3 vandens, t.y. – 1 063
mln.m3 mažiau nei 1999 metais. Pagrindinė priežastis – gerokai sumažėjęs
suvartoto vandens kiekis energetikos reikmėms tiek Ignalinos valstybinėje
atominėje, tiek Kruonio hidroakumuliacinėje elektrinėse. Tai – 1 039 mln.m3
mažesnis suvartoto vandens kiekis energetikos reikmėms.
Daugiausiai vandens, t.y. 3 290 mln.m3 arba 93%, suvartota energetikos
reikmėms.
Ne energetikos reikmėms 2000 m. suvartota 242 mln.m3: pramonės reikmėms
21,5%, buities reikmėms – 44,2%, žemės ūkio reikmėms – 0,7%, žuvininkystės
tvenkiniams – 33,1%, kitoms reikmėms – 0,5%(3.1 pav.)
[pic]
3.1. pav. Vandens suvartojimas ne energetikos reikmėms 2000 m. (mln.m3)
Pagrindiniai 1998-2000
metais vandens suvartojimo ir nuotekų išleidimo
duomenys pateikti 3.1 lentelėje.
3.1 lentelė. Suvartoto vandens ir išleistų nuotekų pagrindiniai rodikliai
Lietuvos Respublikoje, 1998-2000 m.
|RODIKLIAI |Matavimo|199|1999|200|
| | |8 | |0 |
| |vienetas| | | |
|1 |2 |4 |5 |5 |
|PAIMTA VANDENS: | | | | |
|bendras paimto vandens kiekis |mln.m3 |512|4644|357|
| | |5 | |8 |
|iš jo: iš požeminių vandens šaltinių |mln.m3 |202|183 |166|
|SUVARTOTA VANDENS: | | | | |
|bendras suvartoto vandens kiekis |mln.m3 |506|4595|353|
| | |6 | |2 |
|iš jo: iš požeminių vandens šaltinių |mln.m3 |149|139 |125|
|iš bendro suvartoto vandens kiekio | | | | |
|sunaudota: | | | | |
|pramonės reikmėms |mln.m3 |58,|53 |52 |
| | |3 | | |
|iš jo: požeminio |mln.m3 |18 |15 |14 |
|energetikos reikmėms |mln.m3 |478|4329|329|
| | |5 | |0 |
|ūkio ir buities reikmėms |mln.m3 |126|117,|107|
| | | |5 | |
|žemės ūkio reikmėms |mln.m3 |2,3|2,1 |1,8|
|žuvininkystei |mln.m3 |93 |92 |80 |
|kitoms reikmėms |mln.m3 |1,3|1,4 |1,2|
|Perduota kitiems (smulkūs abonentai) |mln.m3 |9 |3 |2 |
|Vandens nuostoliai |mln.m3 |50 |46 |44 |
|Vanduo apytakinėse ir pakartotinio |mln.m3 |364|490 |402|
|naudojimo sistemose | | | | |
|Vandens ekonomija naudojant apytakines ir |% |7,2|10,7|11,|
|pakartotinio naudojimo sistemas | | | |4 |
| | | | | |
|Į PAVIRšINIUS VANDENS TELKINIUS IšLEISTA | | | | |
|NUOTEKŲ: | | | | |
|ūkio ir buities bei gamybinių, iš jų: |mln.m3 |504|4561|352|
| | |7 | |5 |
|švarių (nereikalingų valyti) |mln.m3 |483|4379|335|
| | |0 | |7 |
|užterštų |mln.m3 |100|72 |144|
| | | | |* |
|iš jų: nevalytų |mln.m3 |34 |21 |3 |
|nepakankamai išvalytų |mln.m3 |66 |51 |141|
| | | | |* |
|išvalytų iki normos (DLT pagal BDS7) |mln.m3 |117|110 | |
|išvalytų iki normos (DLT pagal BDS7, N , |mln.m3 | | |24*|
|P) | | | | |
|išvalytų iki normos (DLT) (nuo |% |54 |60 |14*|
|susidariusio užterštų nuotekų kiekio) | | | | |
|paviršinių (lietaus) per lietaus |mln.m3 |59 |47 |52 |
|kanalizacijas, iš jų: | | | | |
|nevalytų |mln.m3 |49 |38 |48 |
|nepakankamai išvalytų |mln.m3 |0,2|0,15|0,2|
|išvalytų iki normos |mln.m3 |9,5|8,9 |3,8|
|Nuotekos, išleistos į ŽDL, filtracijos |mln.m3 |3,4|2,5 |3,3|
|laukus ir kaupimo rezervuarus | | | | |
|Į PAVIRšINIUS VANDENS TELKINIUS PATEKO | | | | |
|TERšALŲ | | | | |
|BDS7 |tūkst.t/|13 |10 |7 |
| |met. | | | |
|suspenduotos medžiagos |tūkst.t/|14 |9 |7 |
| |met | | | |
|naftos produktai |tūkst.t/|0,1|0,10|0,0|
| |met |3 | |6 |
|bendras fosforas |t/ metus|792|750 |645|
|bendras azotas |t/ metus|454|3923|367|
| | |5 | |1 |
|geležis |t/ metus|4,4|2,9 |1,9|
|varis |t/ metus|3 |1,7 |1,9|
|cinkas |t/ metus|22 |15 |22 |
|nikelis |t/ metus|3 |2 |1,6|
|chromas |t/ metus|2 |2 |1,4|
|manganas |t/ metus|5 |2,5 |1,6|
|švinas |t/ metus|0,6|0,2 |0,0|
| | | | |5 |
*nuo 2000 m. pasikeitė nuotekų vertinimas iki DLT normų (žr. tekstą).
Į paviršinio vandens telkinius 2000 m. išleista 3 525 mln.m3 nuotekų, iš jų
– 3357 mln.m3, kurių nereikia valyti. Didžiausią
šių nuotėkų dalį sudarė
Ignalinos atominės ir Kruonio hidroakumuliacinės elektrinių išleistas
vanduo.
Prieš išleidžiant į paviršinio vandens telkinius 168 mln.m3 nuotekų, jos
turėjo būti išvalytos (1999 m. – 182 mln.m3), bet 3 mln.m3 arba 2% išleista
nevalytų (1999 m. – 21 mln.m3). Taigi 2000 m. išleista 18 mln.m3 mažiau
nevalytų nuotėkų, tai sąlygojo 1999 m. pabaigoje pradėti eksploatuoti Kauno
m. mechaninio nuotekų valymo įrenginiai.
Daugiausiai užterštų nuotekų (80%) buvo valoma biologinio valymo
įrenginiuose: papildomai nešalinant azoto ir fosforo – 61%, papildomai
šalinant azotą ir fosforą – 19% nuotekų. 18% nuotekų buvo valoma
mechaniniuose valymo įrenginiuose. Kitos nuotekos (apie 2%) išleistos
nevalytos. Užterštas (nevalytas) nuotėkas išleidžia Jurbarko ir Neringos
m., dalį nuotekų – Klaipėdos ir Kauno m. (3.2 pav.)
[pic]
3.2 pav. Nuotekų pasiskirstymas pagal valymo technologijas 2000 metais
Pagal Europos Sąjungos direktyvą dėl miestų nutekamųjų vandenų valymo
stambesniuose miestuose iš nuotekų būtina šalinti azotą ir fosforą.
Miestuose ir miesteliuose su ekvivalentiniu gyventojų skaičiumi iki 10 000
iš nuotekų neprivaloma papildomai šalinti azotą ir fosforą. Todėl,
vertinant užterštų nuotekų valymą iki didžiausios leistinos taršos (DLT)
normų miestams, kuriems privalomas azoto ir fosforo junginių šalinimas,
nuotekų valymas buvo vertintas pagal BDS7, N ir P. Miestams, kuriems pagal
nustatytus kriterijus neprivalomas azoto ir fosforo šalinimas, nuotekos
buvo vertintos pagal biocheminį deguonies suvartojimą (BDS7). Todėl iki
didžiausios leistinos taršos (DLT) normų pagal BDS7, N ir P išvalyta 24
mln.m3 arba 14% susidariusių užterštų nuotekų (1999 m. – 13%), o 141 mln.m3
arba 84% išleista nepakankamai išvalytų (1999 m. – 75%, 3.3 pav.)
[pic]
3.3 pav. Nuotekų valymo efektyvumas pagal BDS7, azotą ir fosforą (mln.m3)
2000 metais.
2000 m. azotas ir fosforas papildomai buvo šalinamas 18-koje miestų ir
miestelių, bet ne visuose buvo išvalytas iki didžiausios leistinos taršos
(DLT) normų. Europos Sąjungos reikalavimų 2000 m. Lietuvoje neatitiko apie
86% išleistų nuotekų.
Kauno vandenys
Paviršinių miesto vandens telkinių kokybė
Apibendrinant atvirų vandens telkinių monitoringo duomenis galima padaryti
šias išvadas:
Pagal mikrobiologinius rodiklius 2002 metais labiausiai užterštas buvo
vanduo Nemune ties Lampėdžiais, o švariausiais Kauno mariose ir Nemune ties
Vičiūnais. Pradėjus eksploatuoti nuotėkų valymo įrenginius, mikrobiologinis
užterštumas monitoringo taškuose žemiau Kauno (Nemunas ties Lampėdžiais ir
Marvele) keleriopai sumažėjo, tačiau jis vis dar žymiai didesnis nei Nemune
virš Kauno. Enteropatogeninių, tai yra tiesiogiai galinčių sukelti
susirgimus, mikroorganizmų neužregistruota nei viename monitoringo taške.
2002 metais ryškių skirtumų tarp Nemuno cheminio užterštumo virš ir žemiau
Kauno nebuvo užregistruota. Nemunas ties Lampėdžiais, Neris ties
Kleboniškiu ir Nevėžis išsiskyrė aukštesnėmis nitratų koncentracijomis.
Iki valymo įrenginių eksploatavimo pradžios akivaizdžiai didesniu
užterštumu organinėmis medžiagomis išsiskyrė monitoringo vietos žemiau
pagrindinių užteršto vandens nuotekų išleistuvų – ties Lampėdžiais ir Ties
Marvele. Paleidus valymo įrenginius, mechaniškai apvalytos nuotekos yra
išleidžiamos žymiai žemiau Kauno miesto ir Nemuno užterštumas organinėmis
medžiagomis Kauno miesto teritorijoje žemiau buvusių išleistuvų keleriopai
sumažėjo. Pastaraisais
metais Nemuno užterštumas organinėmis medžiagomis pagal BDS5 visame Kauno
mieste praktiškai susilygino ir svyruoja apie 2,5 – 3,0 mg O2 /l.
Gruntinių šulinių vandens kokybė
Išvados:
2002 metų duomenimis mikrobakteriologinis vandens užterštumas viršijo
sanitarinius normatyvus 56 % tirtų šulinių. Cheminis šulinių užterštumas
viršijo sanitarinius normatyvus beveik pusėje šulinių. Labiausiai šulinių
vanduo užterštas nitratais.
Labiausiai užteršti išlieka Šančių, Petrašiūnų, Panemunės rajonų šuliniai.
“Dėl lėtos požeminio vandens filtracijos teršalai sunkiai pašalinami iš
požeminės hidrosferos.
Požeminio vandens monitoringo duomenys rodo, kad užterštumo nitratais lygis
šulinių vandenyje Kauno mieste didėja. Petrašiūnų, Šančių, Aleksoto
rajonuose nitratų kiekis kai kurių šulinių vandenyje siekė 2,0 – 4,5 DLK.
Gyventojai, kurių šuliniuose vanduo neatitiko higienos normų reikalavimų,
informuoti raštu. Jiems rekomenduota nevartoti šio vandens maisto reikmėms,
ypač kūdikių maistui, išvalyti šulinį ir ištirti pakartotinai.
[pic]
3 pav.: Nemuno užterštumas organinėmis medžiagomis (BDS5) Kauno miesto
ekologinio monitoringo postuose.
Vandens apsauga
Apie 80% Lietuvos upių smarkiai užterštos biogeninėmis medžiagomis. Žemiau
miestų vandens sanitariniai rodikliai viršija higienos normas šimtus ir net
tūkstančius kartų. Labiausiai užterštos upės – Sidabra ir Kulpė. Gana
prasta ir Kuršių marių būklė. čia dažnai susidaro deguonies deficitas.
Baltijos jūros pakrantė labai teršiama naftos produktais. Gruntinio
neatitinka geriamojo vandens standartų Klaipėdos, Šiaulių, Joniškio
bei Varėnos apylinkėse. Taip pat seniai kelia susirūpinimą paviršinio
vandens kokybė. Siekiant sumažinti jo užterštumą, buvo pradėti statyti
išleidžiamo vandens valymo įrenginiai. Dėl lėšų trūkumo daugumos jų statyba
buvo sustabdyta. Nors šiuo metu nebaigtų valymo įrenginių skaičius
sumažėjo, tačiau padėtis tebėra nepatenkinama – didieji Lietuvos miestai
vis dar neturi biologinio vandens valymo arba jis yra nepakankamas. Šiuo
metu prioritetas suteiktas vandens valymo įrenginių statybai, daugiausia
dėmesio skiriant didžiųjų miestų ir rajonų centrams.
Svarbiausias aplinkosaugos politikos tikslas – taršos sumažinimas jos
šaltiniuose bei mažaatliekių technologijų įdiegimas, tačiau pirmiausia
reikėtų kuo greičiau užbaigti statyti didžiųjų miestų bei rajonų centrų
nuotekų valymo įrenginius. Būtina sėkmingo miestų vandens valymo įrenginių
statybos programos įgyvendinimo sąlyga – tinkamas pramoninių nuotekų
nukenksminimas, prieš išleidžiant jas į kanalizacijos sistemas. Pramonės
įmonės turi užbaigti lokalinių valymo įrenginių statybą. Būtina tobulinti
nuotekų surinkimo sistemas.
Vandens apsaugos tikslas – užtikrinti gyventojų ir ūkio reikmių tenkinimą
tiekiant vandenį, požeminio ir paviršinio vandens išteklių racionalų
naudojimą, jų būklės gerinimą nuo teršimo.
Kauno miesto vandens apsaugos programa apima šias pagrindines kryptis:
Geriamojo vandens kokybės gerinimas
Miesto ūkio-buities nuotėkų valymas
Inžinierinių tinklų,vandentiekio ir ūkio buities nuotėkų, išvystymas
Paviršinių vandens telkinių taršos mažinimas
Miestas geriamajam vandeniui paruošti naudoja gruntinį vandenį. Vanduo
išgaunamas keturiose vandenvietėse – Petrašiūnų, Eigulių, Kleboniškio ir
Vičiūnų. Gruntinis vanduo prieš pateikiant jį į vandentiekio sistemą tėra
chloruojamas. Per 2000 metus sunaudota beveik 15,5 mln.m3 vandens.
Centralizuotas Kauno vandentiekio tinklas veikia nuo 1929 m. Miesto
vandentiekio tinklo ilgis 958 km, karšto vandens tinklo ilgis 83 km bei
46,5 gamybinio vandens tinklo ilgis (2000 m. duomenys). Turimų vandenviečių
pajėgumo pakanka dabartiniam poreikiui patenkinti bei pakaks artimiausioje