Varliagyvių rūšies apibūdinimas
Varliagyvių gyvenimas
Varliagyviai atsirado viršutiniame devone, prieš 350 milijonų metų. Varliagyvių gyvenimas tiek sausumoje, tiek vandenyje, taip pat jų lervų sandara bei gyvenimo būdas rodo, kad jų protėviai buvo panašūs į žuvis. Gėlavandenes riešapelekes žuvis. Išnykusių riešapelekių galūnių griaučių antspaudai labai panašūs į varliagyvių galiūnų griaučius. Spėjama, kad išnykusios gėlavandenės riešapelekės turėjusios plaučius. Jos gyvenusios sekliuose ežeruose bei upeliuose ir galėjusios peršliaužti iš vieno vandens telkinio į kitą spirdamosi raumeningais pelekais. Iš šių žuvų ir kilę pirmieji sausumos stuburiniai – senoviniai uodeguotieji varliagyviai. Beuodegiai varliagyviai atsirado vėliai iš senovinių uodeguotųjų varliagyvių. Suakmenėjusios iškasenos rodo, jog pirmieji varliagyviai buvo panašūs į gigantines salamandras; jų galvos buvo pailgos, uodegos gerai išsivysčiusios. Šie gyvūnai užaugdavo iki 1 m ir ilgesni, judėjo lėtai ir nevikriai, sunkiai nušliauždavo nuo vieno vandens telkinio prie kito. Karbone atsirado gana daug įvairių varliagyvių, tačiau visi jie judėjo menkai, gyveno ramiai, nes konkuruojančių gyvūnų rūšių buvo mažai, o maisto gausu. Tuo metu buvo daug niekieno negyvenamų pelkių, kurių pakraščiai buvo užžėlę paparčiais. Tai buvo idealios gyvenimo sąlygos pirmiesiems sausumos gyvūnams, kurie dar nemokėjo išlaikyti organizme drėgmės.
Prisitaikymo sunkumai
Perėjus gyventi iš vandens į sausumą, varliagyviams iškilo daugybė problemų, ir jiems čia prisitaikyti prireikė daug milojonų metų. Iš tikrųjų visi šie gyvūnai taip ir nesugebėjo iki galo prisitaikyti prie daug atšiauresnių gyvenimo sausumoje sąlygų; kad galėtų veistis, dar ir dabar jiems reikia vandens. Kad būtų lengviau judėti sausumoje, varliagyvių griaučiai palengvėjo, o svorio jėgai įveikti išsivystė stipri raumenų sistema. Ankstyvųjų varliagyvių galūnės buvo trumpos, plačiai išskėstos, jų kaulai stambūs. Tačiau jos jau buvo penkiapirštės, kaip ir aukštesniųjų stuburinių. Išsivystė poriniai oro maišai, arba plaučiai.
Iš daugelio ankščiau gyvenusių varliagyvių grupių iki šiol išlikę trys būriai: beuodegiai, arba šokuojantys, varliagyviai, uodeguotieji varliagyviai.
Beuodegių varliagyvių – varlių, rupūžių yra daugiau kaip 2500 rūšių. Jie prisitaikę gyventi ne tik šalia vandens, bet ir tropiniuose miškuose, stepėse, netgi dykumose. Visiems jiems bendra tai, kad vystosi su pilna metamorfoze, t.y. per gyvenimą jų forma visiškai pakinta.
Varlės ir rupūžės turi balso aparatą, bet tik patinų jis visiškai išsivystęs; pastarųjų balsą galima išgirsti poravimosi metu, arba juos išgąsdinus. Tipiškas kvarkiantis garsas susidaro virpant balso stygoms – porinėms gerklų gleivinės klostėms. Oras pro jas eina įkvepiamas į plaučius ir grįždamas iš plaučių į balso maišus, kurie yra žemiau burnos.
Beveik visos vidutinių platumų klimato juostos varlių ir rupūžių rūšys pavasarį pereina į vandenį. Rasti į jį kelią joms padeda burnos vidaus juntamosios ląstelės – osmoreceptoriai. Dėl nežinomų priežasčių kai kurie vandens telkiniai tampa varliagyviams itin patrauklūs, ir poruotis jų čia jų susirenka didžiuma. Patinai paprastai atkeliauja pirmieji ir kvarkdami vilioja pateles.
Varliagyvių oda
Varlių, rupūžių , tritonų ir salamandrų lervos vandenyje kvėpuoja išorinėmis žiaunomis; vėliau jos sunyksta. Subrendusios varlės gali kvėpuoti trimis būdais. Kai esti labai aktyvios, jos kvėpuoja plaučiais, kai maitinasi – burnos ertme, per įmygį – drėgna oda. Odą drėkina sekretas, kurį išskiria odos paviršiuje, epidermyje, esančios gleivių liaukos. Odoje gali būti ir nuodų liaukų, jos ypač gerai išsivysčiusios tropikų varlių iš dendrobates ir phyllobates genčių. Jų stipriai veikiančiais nuodais Pietų Amerikos indėnai tepdavo strėles, kuriomis medžiodavo paukščius ir beždžiones. Daugelis nuodingųjų varliagyvių yra ryškių spalvų; taip jie įspėja plėšrūnus, kad jų neliestų. Spalvomis varliagyviai labai gerai maskuojasi. Odoje yra trys sluoksniai pigmentinių ląstelių. Išsiplėsdamos ir susitraukdamos jos keičia odos spalvas.
Poravimosi ritualas
Varlių ir rupūžių dauginimosi būdai labai įvairūs. Tropinės rūšys išneršia kiaušinius į lizdus iš lapų arba priklijuoja juos prie šakelių, kabančių virš vandens; išsiritinę buožgalviai krinta į vandenį, čia toliau vystosi. Lengvai pažeidžiami kiaušiniai tokiu būdu apsaugomi nuo plėšrūnų. Kitas apsaugos būdas – kiaušinių nešiojimasis. Europinės rupūžės bobutės (alytes obstettricans) patinas apvynioja kiaušinių virtines apie užpakalinių kojų letenas ir nešiojasi juos, kol išsirita lervos. Labiausiai kiaušinius globoja tropinės rūšys; jų jaunikliai išsiperi tiesiog ant patelės. Šiuo atveju jauniklių vada esti daug mažesnė, bet turi daugiau galimybių išgyventi negu tų rūšių, kurios išneršia daug kiaušinių, bet jų nesaugo. Pipos (pipos pipos)patinas meilinasi patelei prabildamas metalo skambesio šūksniais, po to apkabina ją priekinėmis kojomis. Po vieną išneršti lipnūs kiaušiniai apvaisinami, nusileidžia patelei ant nugaros ir
prasiskverbia po oda. Tikros buožgalvio stadijos šiuo atveju nebūna, jaunikliai iš motinos nugaros praėjus 3-4 mėnesiams. Pietų Amerikos medvarlė Cerathyla sp nešiojasi kiaušinius nugaros įduboje. Išsiritančias lervas ji išleidžia į vandenį, susikaupiantį lapų pažastyse. Pietų Amerikos medlaipių Dendrobates patinas buožgalvius nešiojasi ant nugaros, bet jie baigia vystytis vandenyje. Sterblinės medvarlės Gastrotheca ovifera patelė ant nugaros turi peryklinę sterblę, joje išperina apie 20 susiformavusių jauniklių.
Varlės išsirita iš ikrų, plaučiai atsiranda vėliau. Po 20 – 27 dienų išdygsta užpakalinės kojytės, o priekinės – dar po 1- 2 savaičių. Uodega suvartojama kaip maisto ,,sandėlis“. Uodega išnyksta, sukaulėja skeletas. Taip atsiranda naujas gyvūnėlis –0,5g svorio varlytė. Būna, kad jos masiškai išlipa į krantą per vieną dieną. Varlės medžioja tykodamos. Judantį vabzdį ar vikšrą paveja staigiu šuoliu arba nejudėdamos išmeta lipnų liežuvį, ir grobis prilimpa. Surenka daug sodo, daržo kenkėju. Tuoktuvių periodu nesimaitina. Vandenyje gyvena tik neršto metu. Ikrai apgaubti baltymo, sukibę tarpusavyje į gumulus, slidūs, jokiam plėšrūnui nepasiekiami. Juodi ikrai stipriai sugeria saulės šilumą ir todėl nesušąla net esant – 6C. Lervutėse išsirita po 8 – 12 dienų ir kekėmis kybo prie vandens augalų. Jos panašios į žuvytes, bet turi išorėje styrančias žiaunas ir neturi burnos.