1. ĮVADAS:
Žinduoliai (Mammalia) – progresyviausia stuburinių gyvūnų klasė. Svarbiausi progresyvumo bruožai – gerai išsivysčiusi centrinė nervų sistema, gyvagimdystė, termoreguliacija. Žinduoliams būdinga tobula psichika, gebėjimas kaupti bei dalytis patyrimu. Jie veda išsivysčiusius jauniklius ir maitina motinos pienu, todėl gali veistis nepalankiomis sąlygomis ir geriau išsaugoti palikuonis. Pastovią kūno temperatūrą palaiko nervų sistemos kontroliuojama termoreguliacija. Šaltyje paspartėja medžiagų apykaita, padidėja raumenų tonusas. Šilumos perteklių pašalina prakaituodami. Šilumą sulaiko ir plaukai, kuriais apaugęs žinduolių kūnas.
Plaukai – tai odos epidermio darinys. Jie auga grupėmis, kuriose būna vienas stambesnis bei kietesnis akuotplaukis ir keletas švelnių vilnaplaukių. Kai kurių žinduolių akuotplaukiai virtę šeriais arba dygliais. Ant lūpų ir virš akių būna kietų lytėjimo plaukų – vibrisių. Pastoviai ar periodiškai keičiasi plaukų danga, o kai kurių sezoniškai – kailio spalva. Banginių plaukuoti būna tik embrionai, o drambliai ir raganosiai turi tik plaukų rudimentus.
Epidermio kilmės dariniai yra nagai, kanopos, raganosių ragai ir dykaragių žinduolių ragų išorinės makštys, pridengiančios kaulinį pamatą. Dykaragių ragai nesikeičia visą gyvenimą. Sandara ir kilme jie skiriasi nuo kasmet keičiamų elninių žvėrių ragų, kurie sudaryti iš kaulinio audinio, susiformavusio dermoje (koriume).
Būdingiausios žinduoliams – pieno liaukos. Jos išsivysčiusios iš prakaito liaukų. Visų žinduolių, išskyrus kloakinius, pieno liaukos atsiveria spenių viršūnėse. Pieno liaukas turi abiejų lyčių individai, bet funkcionuoja tik patelių liaukos laktacijos periodu.
Odoje ir poodiniame sluoksnyje yra riebalų. Ypač daug jų turi vandens žinduoliai. Banginių storas riebalų sluoksnis sulaiko šilumą. Kai kurie žinduoliai daug riebalų sukaupia prieš žiemos ar vasaros įmygį.
Skeletą sudaro daugiausia kauliniai elementai. Aiškai išsiskiria 5 stuburo dalys: kaklo, krūtinės, juosmens, kryžmens ir uodegos. Stuburo slanksteliai platiceliniai (jų priekinis ir užpakalinis paviršius plokščias). Tarp slankstelių įsiterpęs siauras kremzlinis meniskas. Tokios sandaros stuburas yra tvirtas ir lankstus. Svarbiausias peties lanko kaulas yra mentė. Korakoidas sunykęs (jį turi tik kloakiniai). Greitų bėgikų (plėšriųjų, kanopinių), kurių kojos juda tik pirmyn ir atgal redukuoti ir raktikauliai. Dubenį sudaro 3 poros kaulų: klubikauliai, gaktikauliai ir sėdynkauliai. Kiekvienoje dubens pusėje visi šie kaulai suaugę į vieną kaulą. Dubuo iš apačios uždaras.
Galūnės penkiapirštės, bet I pirštas dažnai būna sunykęs. Arklių kojų išlikęs tik vienas (III) pirštas. Eidami remiasi visa letena arba tik pirštais. Banginių ir sirenų užpakalinės galūnės redukuotos, o priekinės virtusios plaukmenimis. Šikšnosparnių priekinės galūnės pakitusios į sparnus.
2. KAI KURIŲ DABARTINIŲ ŽINDUOLIŲ RŪŠIŲ NYKIMO PRIEŽASTYS
Išnagrinėti evoliucijos dėsningumai leidžia daryti išvadą, kad evoliucija yra pažangus procesas. Tačiau morfofiziologiniu požiūriu progresyvios grupės nebūtinai būna progresyvios biologiniu požiūriu (t.y. klestinčios). Pvz, morfofiziologiškai progresyvus neporakanopių žinduolių būrys (Tapyrinių, Raganosinių ir Arklinių šeimos) yra ant išnykimo ribos. Mat morfofioziologinis tobulumas gali būti susijęs su prisitaikymu gyventi tam tikromis sąlygomis, o toms sąlygoms pasikeičiant, individų grupė jau nebegali prisitaikyti ir išmiršta.
Šiuo metu pagrindinė dabartinių žinduolių rūšių nykimo priežastis yra neigiamas žmogaus veiklos poveikis gyvūnams, dėl kurio vienos rūšys visiškai išnyksta, kitos – virsta retomis ir nykstančiomis, trečių – sumažėja, kartais būna toks didelis, kad tenka imtis neatidėliotinų apsaugos priemonių. Negalutiniais duomenimis, iki dabar Žemėje išnyko 150 paukščių rūšių ir porūšių, 106 žinduolių rūšys, apie 600 gyvūnų rūšių yra arti išnykimo ribos. Gerokai sumažėjo verslinių gyvūnų, dėl to apribota jų verslo apimtis. Daugelis rūšių, kurios praeityje buvo įprastos ir gausios, dabar yra retos ir nykstančios. Taip išnyko drontai, stelerio karvės; nyksta bizonai…
Svarbiausioji priežastis, dėl kurios gyvūnai išnyko arba jų sumažėjo, kaip jau buvo minėta, yra ne tiek tiesioginis jų naikinimas, kiek netiesioginė žmogaus įtaka. Pagrindinės šios įtakos formos yra tokios:
Gyvūnų gyvenamųjų vietovių pakitimai. Vietovės pakinta iškirtus miškus, suarus stepes, nusausinus pelkes ir t.t. Kai kurioms rūšims tokie pakitimai buvo nepalankūs, ir jos arba išnyko, arba sumažėjo jų skaičius.
Pesticidų įtaka. Miškų ir žemės ūkyje gausiai naudojami nuodingieji chemikalai. Jie yra labai kenksmingi gyvūnams. Pesticidai veikia visa, kas gyva, nuo dirvožemio iki žmogaus, užmuša ir kenksmingus, ir naudingus vabzdžius. Jie pražūtingi ir vandens gyvūnams – žuvims, vėžiagyviams ir moliuskams. Žinoma daugelis žūties atvejų (80-97% naudingų paukščių ir varliagyvių) nupurškus miškus JAV. Dažnai dėl pesticidų naudojimo gyvūnai praranda gebėjimą daugintis. Dėl to daugelio rūšių paukščiai, tarp jų ir stambūs plėšrūnai,
tapo retenybe Vakarų Europoje (kilnusis erelis) ir JAV (baltagalvis jūrinis erelis, kondoras).
Pesticidai gali patekti iš patelės organizmo į paukščių kiaušinius arba į žinduolių pieną (taip pat ir moters), kauptis didelėmis koncentracijomis, nuodydami palikuonis. Kai kurie gyvūnai, pvz, sliekas, nuodams nelabai jautrūs, tačiau kaupia juos savo organizme. Juos ėsdami, kiti gyvūnai dažnai žūva. Antai JAV nuo kenkėjų guobas purškė preparatu DDT. DDT dalelės pateko ant žemės, ir jas susiurbė sliekai. Amerikos strazdai klajokliai, maitindamiesi sliekais, smarkiai apsinuodijo ir žuvo. Nuo pesticidų žūva daugelis paukščių, žinduolių ir kitų naudingų gyvūnų.