Įvadas
Rezervatas – išskirtinis sausumos ar vandens plotas, kuriame griežtai saugoma kraštovaizdžio visuma, atliekami moksliniai gamtinės aplinkos tyrimai. Jame siekiama išsaugoti žmogaus nepaveiktą gamtą, retas augalų ir gyvūnų rūšis, draudžiama bet kokia ūkinė veikla, nesusijusi su natūralios gamtos išsaugojimu arba atkūrimu. Tik vietiniams gyventojams tam tikru laiku leidžiama rinkti uogas (pavyzdžiui, Čepkelių rezervate – spanguoles), kai kurių augalų sėklas. Rezervatai steigiami norint išsaugoti tipiškus arba unikalius gamtinius ar kultūrinius kraštovaizdžio kompleksus bei juose esančius saugomus objektus,išsaugoti biotos (augmenijos, floros, faunos ir kt.) genofondą, užtikrinti natūralią gamtinių procesų eigą arba kultūros vertybių autentiškumo palaikymą, organizuoti nuolatinius mokslo tyrimus ir stebėjimus, propaguoti gamtos ir kultūros vertybes.
Pagal saugomų kompleksų ypatumus, rezervatai skiriami dviejų rūšių:
Ų gamtiniai – vertingiausiems gamtos kraštovaizdžiams išsaugoti;
Ų kultūriniai – vertingiausiems kultūros kraštovaizdžio kompleksams išsaugoti.
Rezervatai gali būti: valstybiniai rezervatai , rezervatai, esantys valstybiniuose parkuose arba biosferos rezervatuose, ir rezervatinės apyrubės.
Rezervatams taikomi griežčiausi gamtosaugos ir paveldo saugos reikalavimai. Be to, rezervatus supa apsauginės zonos, kurios mažina greta esančių ir ūkio reikalams naudojamų teritorijų įtaka, palaiko natūralius vyksmus. Rezervatų teritorijose draudžiama ūkinė veikla. Gamtiniuose rezervatuose leidžiama atkurti gamtinį kraštovaizdį bei objektus, pažeistus ūkinės ir kitokios veiklos, statyti tik tokius įrenginius, kurie reikalingi rezervato poreikiams tenkinti. Kultūrinių rezervatų teritorijose galima atkurti kultūrinio kraštovaizdžio kompleksus, remontuoti, restauruoti ir konservuoti, pritaikyti laikymui kultūros ir gamtos kompleksus ir objektus, statyti statinius, kurių reikia rezervato steigimo tikslams įgyvendinti. Rezervatai ar rezervatinės apyrubės gali būti steigiami ir valstybiniuose parkuose bei biosferos rezervatų (monitoringo) teritorijose. Pavyzdžiui, keli miško kvartalai Aukštaitijos ir Dzūkijos nacionaliniuose parkuose turi rezervatinės apyrubės statusą. Rezervatinė apyrubė – tai santykinai nedidelio ploto gamtinis rezervatas, kurio apsaugai ir priežiūrai nesteigiama direkcija.
Rezervatų plano struktūroje būna šios trys zonos: konservacinė (rezervacinė), apsaugos ir mokslo tyrimų centro. Konservacinės zonos plotas (nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių km²) priklauso nuo rezervato pobūdžio. Apsaugos zona juosia konservacinę, ji yra barjeras tarp konservacinės zonos ir intensyvaus ūkininkavimo ar urbanistinių teritorijų. Mokslo tyrimų zonoje statomas tyrimo centras, jis būna šalia konservacinės zonos, apsaugos zonoje arba už jos.
Pirmasis pasaulyje rezervatas buvo įkurtas 1805 metais Danijoje. Vėliau rezervatai buvo steigiami beveik visose valstybėse. Lietuvoje pirmais – Žuvinto – rezervatas įkurtas 1937 metais. Tai Žuvinto ežeras, apylinkės pelkės ir Buktos miškas (bendras plotas 54,2km²). Saugomoje teritorijoje užregistruota arti 500 aukštesnių augalų rūšių, čia didelis gyvūnijos sambūris, peri ir gyvena daugelio rūšių paukščiai. Vėliau buvo įkurti Čepkelių (1975m.), Kamanų (1978m.) ir Viešvilės (1991m.) gamtiniai rezervatai.
1997 metais Lietuvos Respublikos Seimas patvirtino Vilniaus pilių valstybinį rezervatą – tai bus antrasis pasaulyje kultūros rezervatas. Pirmasis yra Meehetos miestas Gruzijoje. Pagal Vilniaus miesto bendrąjį planą iki 2005 metų numatoma, atsižvelgiant į senamiesčio kaip Pasaulio gamtos ir kultūros paveldo objekto (1994m.) ir Lietuvos kultūros paminklo (1998), taip pat Vilniaus pilių, Valstybinio rezervato statusų reikalavimus, pirmenybę skirti Žemutinės pilies Valdovų rūmų atkūrimo ir senamiesčio gynybinių sienų ir vartų restauravimo darbams.
Čepkelių valstybinis rezervatas
Rezervatas įsteigtas 1975m., siekiant išsaugoti vieną seniausių ir unikaliausių Lietuvos miško pelkių, mišku apaugusias žemynines kopas, reliktinius ežerus, natūralų hidrologinį pelkės rėžimą, vertingą ir retą augaliją bei gyvūniją. Čepkeliai – tai unikalus, žmogaus veiklos mažai paliestas pelkynų kompleksas. Didžiausius plotus užima kimininė aukštapelkė, apaugusi retomis keružėmis pušaitėmis. Rytinėje pelkės dalyje susitelkę daugiau kaip 20 ežerėlių. Pietinėje dalyje aukštapelkė pamažu pereina į žemapelkes, čia plyti viksvynai, nendrynai ir karklynai. Vakariniame rezervato pakraštyje šlapiuose juodalksnynuose ir viksvynuose prasideda Musteikos upelis. Apie jį susitelkę eglynai ir mišrūs, užmirkę miškai.
Didesnė rezervato miškų dalis – tai sausi kerpšiliai ir brukniašiliai, augantys ant pelkynus supančių kopų. Rezervatas pasižymi išskirtine buveinių ir rūšių įvairove, saugomų augalų ir gyvūnų rūšių gausa. Čia peri rezervato simboliu tapę kurtiniai, yra didžiausios Lietuvoje gervių peryklos.