Mišrieji miškai
Lapuočiai, palyginus su spygliuočiais, auga geresniuose dirvožemiuose. Todėl medynuose, kur derlingesnis dirvožemis, tarp spygliuočių (dažniausiai eglių) nemažai vietos užima lapuočiai – ąžuolas, uosis, kai kur liepa ir klevas. O pietinėje Respublikos dalyje dažnai įsimaišo ir skroblas. Tai plačialapis lapuotis, turintis stambesnius lapus nei kiti medžiai, augantis lėčiau, bet geresnės kokybės, dažniausiai patvaresnės (išskyrus liepą) medienos bei ilgesnio amžiaus. Kiti medžiai – alksniai, beržai, drebulė priklauso smulkialapiams lapuočiams. Šie sparčiai auga ir greitai užima laisvą erdvę. Tačiau ji gyvena neilgai ir medynuose pamažu atsistato buvusieji spygliuočiai ar kiti medžiai. Dėl to smulkialapių miškai vadinami pakaitiniais. Tokių miškų išaugę medynai yra mišrūs – iš lapuočių ir spygliuočių. Pagal augimviečių pobūdį mišrieji miškai skirstomi į Skaisgirius ir žaliagirius.
Skaisgiris – tai tarpinio pobūdžio miškas tarp spygliuočių ir lapuočių, ir iš pirmo žvilgsnio ne visuomet lengvai atskiriamas, kadangi tose pačiose arba labai artimose vietose auga ir eglynai, ir mišrūs medynai, taip pat pasitaiko lapuočių ploteliai. Šios augimvietės yra kalvoto reljefo rajonuose, apima pakilumas ir kalvų šlaitus su pakankamai derlingais dirvožemiais. Augalų rūšys priklauso nuo medyno sudėties ir per vegetacijos sezoną keičiasi. Iš gausios lūpažiedžių šeimos augalų bene aukščiausias (iki 70 cm. ir daugiau) yra miškinė notra. Lapai ilgakočiai, kiaušiniški, panašūs į dilgėles, apaugę švelniais plaukeliais. Žiedai purpuriniai, susitelkę stiebo viršūnėje. Medynuose su egle dažnas šalmutis. Jo stiebas šliaužiantis, lapai priešiniai, žiemojantys. Žydi pavasarį, gausiai. Žiedai stambūs, geltoni, po keletą susitelkę stačių šakelių lapų pažastyse. Iš viksvinių auga pirštuotoji viksva. Augalas iki 20 cm. aukščio, ryškiai žaliais lapais. Augalo vaisiams subrendus, piestelinės varputės prasiskleidžia kaip pirštai.
Daugelis žolių auga ir žydi miške beveik visą vasarą. Tačiau yra nemažai tokių augalų, kurie pražysta anksti pavasarį, kol dar nesulapoję lapuočiai medžiai ir dar pakanka šviesos. Po to arba visai sunyksta jų antžeminė dalis ir išlieka tik šakniastiebiai, arba kai kurių toliau vegetuoja lapai. Viena iš tokių žibuoklė, išskleidžianti savo mėlynus žiedus vos tik pasirodžius saulei, dažna ir tamsioji plautė.
Miškuose apskritai apstu asiūklių. Šiuo metu jų likusios 25 rūšys. Tai savotiškos sandaros augalai. Jie turi požeminį šliaužiantį šakniastiebį, iš kurio kasmet išauga paprasti arba mentūriškai šakoti stiebai. Šie prasikala pavasarį. Viršūnėje jie turi pailgai ovalią sporangioforų varputę. Iš pradžių ji būna trumpa ir tanki, o sporoms bręstant, ilgėja ir retėja. Tada sporangioforai atsiskiria vienas nuo kito, apatinėje jų pusėje prisitvirtinusios sporinės atsiveria apskrita skylute, pro kurią išbyra sporos. Po to kai kurių rūšių stiebai sunyksta, o kitų pažaliuoja ir toliau auga.
Erškėčių Lietuvoje auga 9 rūšys ir daugiau kaip 10 auginama soduose bei darželiuose. Erškėčių vaisiuose gausu vitamino C, taip pat karotino, todėl jie ypatingai vertinami. Laukiniai mūsų erškėčiai nėra tikri miškų augalai, todėl ji dažniausiai auga miško pakraščiuose, pamiškėse, šviesesnėse miško vietose. Erškėčiai, gudobelės ir kai kurios gluosnių rūšys aplink mišrius ir kai kuriuos kitus miškus sudaro savotišką tankią krūmų juostą pro kurią sunku prasibrauti.