Paukščiai
Varnėnas
Varnėnai atskrenda anksti pavasarį, kai dar kur ne kur laukuose guli sniegas. Varnėnu pasirodymas – tikras artėjančio pavasario ženklas.
Parlėkę varnėnai, pradeda skubiai krautis lizdus. Tupėdamas ant medžio šakutės, plasnodamas juodais sparneliais, patinas rytais ir vakarais traukia skambias giesmes. Jie sumaniai mėgžioja daugelio paukščių balsus. Patelė ir patinas kartu kraunasi lizdą, peni jauniklius. Tupinčią lizde gyvenimo draugę, patinas linksmina skambiomis giesmėmis. Arčiausiai žmogaus būsto gieda varnėnai. Šie paukščiai tarpusavyje gyvena taikiai ir sutarinai. Jie visada darbuojasi. Šie paukščiai sunaikina daug žalingų vabzdžių, kirminų ir lervų. Jie be paliovos lekioja prie inkilo su laimikiu snape. Netgi pačiomis sunkiausiomis jauniklių penėjimo dienomis patinas randa laiko pagiedoti. Augant jaunikliams, trumpėja varnėno giesmė. Kai jauni varnėniukai pradeda skraidyti, visa šeima palieka inkilą, ir giesmė nutyla. Vasarą sunku pamatyti varnėnus, kadangi jie gyvena tankiuose miškuose. Vėlyvą rudenį, varnėnai išskrenda į pietus. Jie nelekia į tolimas tropines šalis, o žiemoja Kaspijos jūros pakrantėje ir kitur, kur nebuna atšiaurios žiemos. Rudeniop varnėnai renkasi į didelius triukšmingus būrius. Jie skraido džiugiai ir linksmai. Gausiais būriais, panašiais į juodą, tirštą debesį, šie paukščiai vėlyvą rudenį išskrenda į pietus. Ten jie nesiskiria vieni su kitais, laikosi darniais būreliais. Pavasarį paprastai grįžta į savo inkilus. Taip pat neapsirinka ieškodami kelio.
Strazdas
Strazdai atskrenda iš šiltūjų kraštų kartu su varnėnais. Medžiai dar be lapų, kur ne kur matyti sniego dėmės, pribrinkę sakingi beržų pumpurai. Atlėkę strazdai čiulba plikų medžių viršūnėse. Strazdų giesmės džiugios, linksmos. Jos pasigirsta anksti rytą, kai tik pasirodo saulė.
Strazdai paprastai gyvena retame miške, mišrių miškų pakraščiuose. Tvarkingus lizdus kraunasi medžių šakose, neaukštai nuo žemės. Jei prie jų lizdo netyčia prisiartina žmogus, suaugę strazdai sukelia baisų triukšmą, sulekia visa miško strazdų šeimyna.
Yra keletas mūsų miškuose gyvenančių strazdų rūšių:stambių amalinių, giesmininkų, baltabruvių, smilginių ir slapūnų juodųjų strazdų, gyvenančių tamsaus miško gilumoje. Geriausiais čiulbonėliais laikomi strazdai giesmininkai.
Jie gyvena mišriujų miškų pakraščiuose, pavasarį juos galima užtikti priemiesčių parkuose bei miškuoseš Šie paikščiai gražiai gyvena su žmogumi, bet neleidžia artintis prie savo lizdų. Strazdai giesmininkai – nedideli paukšteliaič didumo sulig paprastu varnėnu. Jie irgi ieško lasalo ant žemės, vienu metu su varnėnais peni savo jauniklius. Atviri strazdų lizdai sukrauti labai meniškai. Kiekviena pavasarį sukasi naujus lizdus: senus, peržiemojusius palieka. Baltabruviai ir amaliniai strazdai čiulba praščiau uz strazdus giesmininkus, be to, juos rečiau galima matyti. Didžiausi slapukai – juodieji strazdai. Paprastai jie slepiasi tankuose eglynuose, kur sukasi lizdus. Juodųjų strazdų galima aptikti senuose parkuose, apleistuose kapinėse. Strazdai daugiau žalingi žmogui negu naudingi. Sodininkams, vyšnynų ir uogynų šiemininkams, jie – nemalonūs svečiai. Vasarą nulesinėja prinokusias vyšnias, puola serbentus ir avietes. Sakoma kad strazdai gyvena visame margame pasauly, jie žinomi daugelyje tolimų kraštų. O žiemos metu jie ten medžiojami. Strazdų mėsa vertinama kaip skanėstas. Strazdai yra keliaujantys paukščiai. Jie nuolatos skraido iš vienos vietos į kitą, išlekia ir vėl pasirodo, kartais gyvena arti žmonių namų.
Lakštingala
Lakštingalos atskrenda pavasarį, kai pradeda lapoti miškai, pražįsta ievos. Pirmieji atskrenda patinėliai. Tamsią naktį jie apsigyvena krūmuose, upių pakrantėse, beržinėlių pakraščiuose, soduose ir parkuose. Viliodami pateles, jie visą naktį be paliovos suokia. Smagindami lizduose tupinčias pateles, patinėliai čiulba ilgai, iki pat vasaros. Lakštingalos sukasi nesudėtingus lizdus ant žemės po krūmais. Jie yra menkučiai paukšteliai, bet turi nepaprastai stiprų balsą.