AUKSAS (Aurum). Auksas – periodinės elementų sistemos I B grupės cheminis elementas. Aukso atomų skaičius yra 79, atominė masė – 196,967, išorinių elektronų konfigūracija 5d106s1, oksidacijos laipsnis junginiuose +1, +3. Gamtinį auksą sudaro tik vienas izotopas 197Au. Auksas sudaro 3,3 . 10-7% Žemės plutos masės. Auksas – grynuolių klasės mineralas. Dažniausios aukso priemaišos yra: sidabras (iki 43%), varis, geležis, švinas. Šiek tiek retesnės: bismutas, gyvsidabris, platina ir kt. Dažniausiai randamas dendritų, tarpgyslių, grūdelių, žvynelių, plokštelių, dulkių pavidalu hidroterminėse kvarco gyslose arba sulfiduose (pirminiai telkiniai) ir sąnašynuose.
Didžiausios auksingos gyslos yra Urale, Jenisėjaus kalvagūbryje, Vidurinėje Azijoje, JAV, Kanadoje, Australijoje, Indijoje; didžiausi sąnašynai: prie Jenisėjaus, Lenos, Bodaibo, Vitimo, Aldano, Kolymos, Janos ir Indigirkos upių, Kanadoje (prie Jukono ir Klondaiko upių), JAV (Aliaskoje, Kalifornijoje), Kolumbijoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Naujojoje Gvinėjoje, Filipinuose. Pats didžiausias aukso telkinys – Vitvatersrandas (Pietų Afrikos Respublika) – yra metamorfizuotas sąnašynas.
Didesnės kaip 5 kilogramų sankaupos sąnašynuose vadinamos grynuoliais. Didžiausi grynuoliai rasti Australijoje (285 ir 71 kilogramai), taip pat didelių rasta Urale (didžiausias 36,2 kilogramai) ir Lenos baseine.
Auksas yra kalus, tąsus metalas. Jo spalva yra ryškiai geltona, o su priemaišomis – blyškiai geltona, rausva, žalsva. Blizgesys metališkas. Aukso lydymosi temperatūra – 1064oC, virimo – 2947oC; tankis – 19 320 kg/m3; kietumas – 2,5–3. aukso elektros ir šilumos laidumas tik ~30%, mažesnis negu sidabro. Auksas nėra labai aktyvus, tačiau atsparus atmosferos poveikiui. Šis grynuolių klasės mineralas tirpsta koncentruotų azoto ir druskos rūgščių mišinyje (1:3) – susidaro vandenilio tetrachloro auratas H(AuCl4). Deguonies turinčioje atmosferoje auksą tirpina vandeniniai cianidų tirpalai: 4Au + O2 + 8NaCN + 2H2O ___> 4Au(Au(CN)2) + 4NaOH. Su halogenais auksas sudaro halogenidus – su bromu reaguoja kambario temperatūroje, su chloru jungiasi 180oC temperatūroje: 2Au + 3Cl2 ___> 2AuCl3. Kaitinamas aukso trichloridas AuCl3 virsta monochloridu AuCl. Iš šarmais veikiamų aukso druskų susidaro hidroksidai AuOH ir Au(OH)3, kurie kaitinami virsta atitinkamais oksidais Au2O ir Au2O3. Laisvi metalai ir kiti reduktoriai išskiria aukso ir jo druskų tirpalų.
Su gyvsidabriu auksas sudaro amalgamą. Senovėje auksas buvo gaunamas iš auksingo smėlio, viduriniais amžiais – išskiriamas gyvsidabriu (amalgamuojant), XIX amžiuje išmokta auksą ištirpinti chloro vandenyje. Šiuo metu iš rūdų auksas išskiriamas tirpinant jas cianiduose ir iš tirpalo nusodinant auksą cinku. Gryninamas elektrolize arba tirpinimu rūgštyse. Iš junginių vandenilio chloroauratas H(AuCl4) . 4H2O, natrio chloroauratas Na(AuCl4) . 2H2O („aukso druska“) Litas buvo padengtas
vartojami fotografijoje, kalio dicianoauratas K(Au(CN)2) – auksu
galvanotechnikoje. Auksas vartojamas juvelyriniams dirbiniams gaminti, dantų technikoje, radioelektronikos, prietaisų pramonėje. Aukso dirbiniai daromi iš aukso lydinių.
Prekinės gamybos sąlygomis auksas naudojamas pinigų sistemoje, atlieka visuotinio ekvivalento vaidmenį. Turėdamas tam tikras fizikines ir chemines savybes (auksas vienalytis, dalus, patvarus, lengvai gabenamas bei apdorojamas) ir išreikšdamas visų kitų prekių vertę, jis turi ypatingą vartojamąją vertę, atlieka pinigų funkciją. Iš aukso kalamos monetos, arba jis luitais saugomas kaip centrinių bankų (valstybės) aukso atsarga.
Neolito laikotarpiu auksas vartotas tik papuošalams, vėliau (~ II tūkstantmetį prieš mūsų erą) jau ir turtui kaupti, mainams. XV amžiuje prieš mūsų erą ir net anksčiau vartotas kaip pinigai Kinijoje, Indijoje, Egipte, Mesopotamijos valstybėse, VIII – VII amžiuose prieš mūsų erą – Graikijoje. Atradus Ameriką, tauriųjų metalų srautas iš jos į Europą tapo vienu pradinio kapitalo kaupimo šaltinių. Gausūs aukso telkiniai atrasti XIX amžiaus
Neolito laikotarpiu auksas viduryje Kalifornijoje (JAV) ir Australijoje, XIX amžiaus vartotas papuošalams pabaigoje – Transvaryje (Pietų Afrika), leido daugumai pasaulio šalių įsivesti aukso monetų cirkuliaciją. Aukso standarto sąlygomis auksas, būdamas vertės matu, atliko cirkuliacijos, mokėjimo ir turtų kaupimo priemonės, pasaulio pinigų funkcijas. Bendrosios kapitalizmo krizės metu aukso standartas žlugo. Kapitalistinių šalių vidaus apyvartoje įsivyravo popieriniai pinigai ir nekeičiami į auksą banknotai. Auksas neteko cirkuliacijos ir mokėjimo priemonės funkcijų, liko vertės matu, išlaikė turtų kaupimo priemonės ir pasaulinių pinigų funkcijas, tebėra pinigų sistemos bazė. Socializmo sąlygomis auksas irgi yra visuotinis ekvivalentas – vertės matas ir kainų mastas.
Lietuvoje auksas pirmiausiai pasirodė monetų pavidalu (XIV – XV amžiaus italų monetos). XV amžiuje į Vilnių atvykę auksakaliai iš Vokietijos ir 1522 metais įkurtas Vilniaus auksakalių cechas gamino aukso dirbinius, ypač papuošalus. Apie XVI amžiaus vidurį Vilniuje buvo kalamos auksinės monetos (dukatai,
portugalai, pusportugaliai). XVI – XVIII amžiais aukso dirbinių gamyba paplito Kaune, Klaipėdoje, Kėdainiuose, Ukmergėje, Raseiniuose. Tais amžiais daug dirbinių, ypač bažnyčios reikalams, buvo įsivežama iš Vokietijos, Lenkijos ir kitų šalių. Buržuaziškos Lietuvos Valiuta – litas – buvo padengta auksu.
AUKSAVIMAS. Auksavimas – tai yra paviršių dengimas plonu aukso ar jo lydinių sluoksniu. Auksuoto paviršiaus spalva, fizinės mechaninės ir antikorozinės savybės priklauso nuo aukso lydinių sudėties. Auksavimo būdai: