Pasaulyje valgomuosius ledus atrado kinai
Iki mūsų dienų išlikusiose kinų sieninėse freskose, taip pat rašytiniuose šaltiniuose, poezijoje randama, kad kinų virėjai juos gamino daugiau nei prieš 3000 metų. Tais laikais ledais gaivinosi tik turtingieji, nes jiems gaminti buvo reikalingas ledas arba sniegas, kurį šiauriniai kinai ruošdavo iš tikro upių ir ežerų ledo, o pietiniai atsigabendavo iš kalnų ledynų. Kinų ledinis desertas, sniego arba smulkinto ledo mišinys su kvapių apelsinų, citrinų gabalėliais ir granato grūdeliais tirpo burnoje ir tikriausiai būtent jis savo gaivinančia vėsuma skatino intelekto didėjimą ir jausmų aštrumą net tokiam didžiam minties galiūnui kaip Konfucijus, kuris patetiškai aprašė šio šalto gardėsio skonį ir aromatą.
Kinai valgomųjų ledų gaminimo paslaptis ilgus šimtmečius slėpė ir saugojo. Tačiau jau gilioje senovėje Indijos aukštuomenė valgydavo kulfi – egzotinių vaisių gablėlius, atšaldytus ir sumaišytus su kalnų ledynų ledų gabaliukais. Galima manyti, kad iš indų valgomųjų ledų gamybos paslaptis bus perėmę ir Senovės Tarpupio valstybės, Bizantija, Persija, Aukso orda, Otomanų imperija, arabų valstybės, Senovės Egiptas – visi Artimųjų, Vidurinės ir Tolimųjų rytų kraštai mokėjo gamintis gaivinantį gėrimą charab (sharba, sharvati, sorbet, šerbet).
Senojoje Urartų valstybėje, o vėliau ir Didžiojoje Armėnijos karalystėje armėnų karaliams ir didikams šerbetas būdavo daromas su šventojo armėnams kalno Ararato sniegu, tad šerbetu puotų metu galėdavo mėgautis tik išrinktieji ir tik per didžiąsias religines šventes. Beje, Aleksandras Makedonietis (356-323 m. pr. Kr.), užkariavęs ir sukūręs didžiausią monarchiją nuo Viduržemio jūros iki Indo upės, būtent Armėnijoje vietoje alyvų aliejaus pradėjo naudoti sezamų aliejų ir, kaip rašo jo metraštininkai, paragavo armėniško šerbeto, kurį paskui jo kulinarai turėdavo gaminti kasdien ir jam, ir jo puotaujantiems svečiams. Aleksandro Makedoniečio žygių į Persiją ir Indiją liudininkai teigia, kad po to net ir žygių metu jam būdavo patiekiamas sniegas, sumaišytas su vynu arba pienu, medumi ir vaisių sultimis.
Izraelio karalius Saliamonas savo laiškuose aprašo mėgavimąsi šaldytomis sultimis derliaus nuėmimo metu. Arabai sugalvojo tokį gaivinantį desertą – labai atsargiai, kad nepažeistų lukšto, ištuštindavo paukščių kiaušinius, į lukštą įpildavo medumi saldinto rožių lapų nuoviro ir užkasdavo visai nakčiai į sniegą. Mūsų eros VIII amžiuje į Meką traukdavo kupranugarių karavanai, pakrauti švariausio sniego nuo Sirijos kalnų viršūnių.
Europoje valgomuosius ledus žinojo senovės graikai
Antikoje 377 m. pr. Kr. gaivinantį patiekalą, pagamintą iš vaisių ir uogų sulčių ir ledų, pakankamai detaliai aprašė graikų gydytojas ir filosofas Hipokratas. Hipokratas besigydantiems anų metų sanatorijoje Koso saloje rekomendavo sveikatai stiprinti sniegą, sumaišytą su vaisių sultimis ir „šventuoju saldumu“ – medumi.
Romos Imperijos klestėjimo laikų rašytiniai šaltiniai aiškina, kad Romos aristokratams puotose būdavo duodami sniegu arba ledu atšaldyti, arba į ledą įšaldyti vaisiai ir uogos. Žymusis Romos kulinaras Apicijus savo knygoje „Apie kulinarijos meną“ būtent ir aprašo šių šaldytų gardėsių gaminimo receptus. Turtinguose antikiniuose namuose populiarus valgomųjų ledų patiekalas buvo meduje virti persikai su ledo gabaliuku vietoje kauliuko. Romoje, kaip ir antikinėje Graikijoje, presuotą kalnų sniegą laikydavo duobėse, po storu šakų, drobių ir žemių sluoksniu. Yra aprašyta, kaip despotas imperatorius Neronas, sužinojęs, kad yra pasibaigusios sniego atsargos, apimtas vieno iš nuolatinio pasiutimo priepuolių, įsakė vergams išsirikiuoti vienas prie kito nuo aukščiausių Apeninų kalnų iki imperatoriškosios virtuvės Romoje, perduodant iš rankų į rankas indus su kalnų viršūnių sniegu. Sniegą, pasiekusį kelionės tikslą, iš karto maišė su rožių vandeniu, medumi ir vaisiais, ir tiekė puotos dalyviams. Valgomųjų ledų istorijos puslapiuose savo žymų pėdsaką paliko persai, o iš jų ir arabai – jų išradimas tai gaivinantis gėrimas „charab“, – šiuolaikinio šerbeto prototipas. Tai buvo šaldytų vaisių arba vaisių tyrių mišinys su medumi ir neretai su alkoholiu.
Viduramžiuose šis receptas pateko į Siciliją, o su maurais į Ispaniją ir Portugaliją, ir nuo to laiko transformavosi į „granite“, tokį populiarų pietų Europoje net mūsų dienomis.Tačiau kai kurie Europos kulinarijos istorikai valgomųjų ledų recepto pirmenybę suteikia ne graikams, ne romėnams, ne siciliečiams, ne ispanams arba portugalams, o XIII amžiaus keliautojui italui Markui Polui (1254-1324), kuris iš kelionės po Centrinę ir Pietų Aziją bei Kiniją atvežė į Veneciją 1292 metais mongolų chano Kubla-chano padovanotą valgomųjų ledų receptą. Šis šaltasis gardėsis taip sužavėjo Venecijos dodžus, kad jo gamybos receptą paskelbė valstybine paslaptimi, o šios paslapties išdavikams grėsė San-Andželo pilies kalėjimas. Pilies kalinimo kameros buvo palėpėje, kurios stogas buvo dengtas švino lakštais. Saulėje švinas taip įkaisdavo, kad nelaimėliai kaliniai mirdavo nuo
saulės smūgio. Daugybė visiškai nekaltų žmonių žuvo San-Andželo kalėjime, neišsilavinusiems Venecijos dodžams nė nenutuokiant, kad ir Sicilija, ir daugelis kitų Italijos valstybėlių dar nuo Romos imperijos laikų mok ėjo gamintis valgomuosius ledus.
Kai kurie rašantieji apie kulinariją taip pat teigia, kad valgomųjų ledų receptą į Prancūziją būsianti atvežusi Florencijos didikų Medičių dukra Marija Mediči, Prancūzijos karaliaus Henriko IV (1553-1610) žmona. Šis faktas jokiuose rašytiniuose šaltiniuose nėra užfiksuotas. Antra vertus, jei valgomųjų ledų receptus turėtų didikų dukra, tai jau būtų nesąmonė, nes to meto didikai o juolab damos virtuvėse tikrai ne tik nesidarbuodavo, bet ir net neužeidavo.
Į Prancūziją valgomųjų ledų receptus atvežė Bernardo Buontalentis, Kotrynos Mediči (1519-1536) ledų tiekėjas. Kotryna Mediči 1547 metais ištekėjo už būsimojo Prancūzijos karaliaus Henriko II-jo. Henrikui Navariečiui tapus Prancūzijos karaliumi, karalienė Kotryna netgi įteigė savo vyrui, kad tas, kas atskleis karaliaus dvaro valgomųjų ledų gamybos receptą, būtų baudžiamas be tardymo ir teismo.
Kada valgomųjų ledų receptas pateko į Angliją, dar iki šiol prancūzai tebesiginčija su anglais. Prancūzai teigia, kad Anglijos karalių dvaras tik XVIII amžiuje iš prancūzų kulinaro nusipirko šaldyto pieno receptą. Tuo tarpu istoriniai faktai rodo, kad Kotrynos Mediči anukė Henrieta Marija, 1625 metais ištekėjusi už Anglijos karaliaus Karlo (Čarlzo) I-jo, savo svitoje turėjo asmeninį virėją ir valgomųjų ledų konditerį Heraldą Tissainą. Sakoma, kad Anglijos karalius Karlas (Čarlzas) I-sis (1600-1649), paragavęs ledų buvo taip apstulbintas, kad įsakė Tissainui griežtai saugoti ledų gaminimo receptą, kad „išsaugoti šio gardumyno ekskliuzyviškumą“… Deja, tai truko neilgai ir kai tik karaliui per Anglijos revoliuciją buvo nukirsta galva, valgomųjų ledų gamybos receptas tapo žinomas ir plačiajai visuomenei. Tačiau tuo atsiriboti nebūtų tikslu, nes galima manyti, kad jau I-oje mūsų amžiaus eroje, romėnų legionų karvedžiai, užkariavę Ūkanotojo Albiono laukines gentis ir penkis amžius jas valdę, tikrai žinojo, kas yra valgomieji ledai.
Renesanso epochos metu Europos valstybės, palaipsniui tapdamos barokinėmis, pradėjo gaminti ir barokinio skonio ledus, kurių sudėtyje buvo ir daugiau ingredientų: pieno ir sutrintų su cukrumi kiaušinių, vaisių, kuriuos labai gausiai pagardindavo sniegu. Valgomieji ledai išpopuliarėjo Europos karalių dvaruose. Liudviko XIV–ojo kulinaras valgomuosius ledus patobulino, pradėjęs juos gaminti iš plaktų su cukrumi kiaušinių trynių. Taip šie šaldyti saldumynai ilgainiui gavo kiaušinių ledų pavadinimą.
Valgomieji ledai užkariauja pasaulį
Kulinarijos istorijos „žinovai“ iš Rusijos teigia, kad XVII amžiuje kažkoks paryžietis mesje Žozefas už astronominę sumą nusipirko valgomųjų ledų karališkąjį patentą ir atidarė pirmąją Paryžiuje kavinę-ledainę. Deja, Paryžiaus savivaldybės dokumentuose tokių duomenų nėra, bet yra rastas įrašas, kad 1660 metais italas Francesco Procopio dei Coltelli atidarė Paryžiuje ledainę, kur gamino valgomuosius ledus pagal savo iš Italijos atsivežtus ledų gamybos receptus. Būtent nuo tada Europoje valgomieji ledai nustojo būti vien tik aukštuomenės skanėstu ir tapo visiems žinomi ir visų mėgiami.
Grietininiai ledai, teisingiau būtų sakyti grietinėlės ledai, buvo atrasti Prancūzijoje Napoleono III -jo (1808-1873) valdymo laikais 1854 metais Plobjer-Le-Bem miestelyje. Šio miestelio garbei purūs riebūs grietinėlės ledai pradėti vadinti plombyru.
Kadangi tada jau buvo priimta registruoti įvairius atradimus, tai į valgomųjų ledų gamybos
technologijos plėtotę savo dalį įnešė ir kitos pasaulio tautos: austrai į valgomuosius ledus įdėjo šokolado, italai sugalvojo valgomųjų ledų rinkinius su riešutais, vaisiais, sausainiais, likeriais ir netgi gėlėmis. O XVII amžiuje Europoje jau buvo leidžiami rašytiniai traktatai apie šaldytus produktus. 1788 metais Vienoje buvo išleista kulinarinė knyga su valgomųjų ledų receptais: su plakta grietinėle ant viršaus, su maltais cinamonais apačioje, su vanile ir maraksinu (vyšnių likeriu), citrinomis, apelsinais, braškėmis, avietėmis…
Nuo to laiko valgomuosius ledus pradėjo gaminti visur. Pirmoji kavinė-ledainė 1672 m. įsikūrė Londone, o Hamburge 1799 m. Anglų pirkliai, apsigyvenę Klaipėdoje po 1657 metų Prūsijos kunigaikščio suteiktos laisvos ir neribotos prekybos privilegijos, 1679 metais prie masonų ložės įkūrė pirmąją kavinę-ledainę. Vokietijoje pirmoji kavinė-ledainė „Alsterpavilion“ buvo įkurta 1799 metais ir tebeveikia net ir šiandien, nes valgomųjų ledų poreikis nemažėja, o tik didėja.
JAV valgomuosius ledus pirmasis pradėjo gaminti italų kilmės verslininkas Philip Lencci. Tai jis 1774 metais Niujorko laikraščiuose visiems paskelbė, kad iš Londono atsivežė įvairiausių saldumynų receptų rinkinį, iš jų ir užšaldytų. Niekam tada net nė į galvą nešovė kaip nors užslaptinti šiuos receptus. To meto spauda rašė, kad Amerikos prezidentas Džordžas Vašingtonas pats mėgdavo ir dažnai gamindavo valgomuosius ledus, o ketvirtojo Amerikos
Džeimso Medisono žmona Dolli pati padavinėjo ledus Baltuosiose rūmuose per vyro inauguracijos ceremoniją.
1846 metais Niudžersio namų šeiminikė Nancy Johnston sukūrė ranka sukamą ledų šaldymo mašinėlę – frizerį, kuris ypač palengvino sunkų rankinį ledų gamybos procesą. Savaime suprantama, kad naivi namų šeimininkė nesusiprato užpatentuoti savo išradimo, todėl po dešimties metų „Frizerį“ užpatentavo misteris Jongas. Na, bet istorija kartais būna nuolaidi savo herojams, tad Nensės Džonston vardas valgomųjų ledų istorijoje liko įamžintas.
Masinė valgomųjų ledų gamyba prasidėjo Amerikoje, kai 1851 metais Jacob Fussell Baltimorėje įkūrė pirmąjį ledų fabriką. Tačiau pirmoji komercinė ledų gamybos mašina buvo sukurta kitame pasulio krašte – 1855 Australijoje.
Ledams gaminti ilgą laiką buvo naudojamas natūralus sniegas ir ledas. Dėl to šis puikus desertas priklausė nuo oro kaprizų ir buvo prieinamas tik labai nedideliam priveligijuotų asmenų būreliui. Viską pakeitė techninė pažanga. Istorija išsaugojo ir vardą to žmogaus, kuris pastebėjo šaldantį salietros poveikį. Nors 1525 metais apie tai rašė savo darbuose Apilijos gydytojas Cimara, o apsukrūs italai jau 1539 metais jau panaudojo salietrą šaldant vandenį ledų gamybai, tik XVIII amžiuje prancūzų fizikas ir gamtininkas Rene Antoine Reaumur aptiko, kad ledų konsistenciją žymiai pagerina nuolatinis ledų maišymas ir kaip to pastabumo rezultatas buvo sukonstruotas pirmas ledų gaminimo aparatas. Techninė pažanga ledų gamyboje įvyko 1876 metais, kada vokiečių fizikas Karl von Linde amerikiečių rinkai pateikė pirmą ledų šaldymo mašiną.
1919 metais amerikietis Christian Nelson sukūrė šokoladu glazūruotų ledų receptą, kurį jis pavadino „eskimo pyragaičiu“. 1923 metais jam buvo išduotas patentas šokoladu glazuruotų ledų ant pagaliuko gamybai. Tiesa, prancūzai ginčija „eskimo“ gamybos pirmenybę. Jie teigia, kad Prancūzijoje tuo pačiu laiku paragavęs vaisinių ledų prancūzų firmos „Žervė“ steigėjas Šarlis Žervė nutarė padengti ledus šokoladu ir kad būtų patogiau užmauti juos ant pagaliuko. Kaip teigia prancūzai, eskimo pavadinimas, atsirado visiškai atsitiktinai. Tiesiog vienas aštrialiežuvis, suvalgęs bent tuziną porcijų ledų žiūrėdamas filmą apie eskimų gyvenimą, ledus pavadino „eskimo“.
O kaip čia dar nepaminėjus tokio ledų deserto skambiu pavadinimu „Melba“. Australų operos dainininkė Neli Melba, kurios tikrasis vardas buvo Helen Porter Mitchel, paliko pėdsaką istorijoje ne tik kaip puiki dainininkė, viena geriausių visų laikų Lučijos de Lammermur partijos atlikėja, bet ir ledų įkvėpėja. Jos garbei buvo sugalvotas nuostabus desertas, šiek tiek primenantis antikinius ledus – vanilinių ledų rutuliukas persiko puselėje ir aplietas šviežių aviečių padažu. Ledai siejami su daugelio istorinių asmenybių vardais – ir su tais, kuriuos paminėjome ir su tais, kurių vardų neminėjome, ledai yra ir bus mėgstami beveik visų.
Ne mažiau įdomi yra ir ledų vaflinio „indelio“ istorija. Pirmasis ledų ragelis buvo pagamintas Niujorke, italo Marchiony, kuris XIX amžiaus pabaigoje emigravo iš Italijos į JAV. Tuo pat metu ir Agnes B. Marshal sugalvojo ledus patiekti vafliniuose indeliuose, o 1904 metais Sant Luiso tarptautinėje parodoje jau buvo demonstruojamas pirmasis vaflinių indelių gamybos automatas.
Visiškai atsitiktinai ir nepriklausomai nuo pirmojo išradimo šis kūrinys buvo dar kartą pristatytas 1904 Ernest A. Hamwi, kuris greta ledainės esančioje parduotuvėlėje pardavinėjo traškius, panašius į vaflį pyragaičius, vadinamus zalabiais. Kadangi ledai turėjo didelį pasisekimą, netrukus ledainėje pritruko indų. Hamwi rado greitą išeitį: jis greitai susuko vaflį į ragelį, kurį pasiūlė ledainei. Ragelis atšaldavo per kelias sekundes ir į jį būdavo galima dėti ledus.
1919 – aisiais metais, kai JAV buvo įvestas „Sausasis įstatymas“, daugelis barų virto ledainėmis, o ledų populiarumas smarkiai pakilo. 1919 metais pasirodė naujovė – ledai glaistyti šokoladu, kurie buvo pavadinti „I – Scream Bar“ (ang. „Aš rėkiu“), vėliau gavę „Eskimo“ ledų pavadinimą, o po metų (1920-aisiais) pasirodė pirmieji ledai ant pagaliuko. Šiais laikais, nors ledų gamybos technologijos ir pakito, tačiau pats procesas išliko panašus, kaip ir prieš šimtmetį.
Lietuviai daug anksčiau nei kitos Europos tautos mokėjo gamintis ledus
Ledai į Lietuvą yra patekę įvairiais keliais. Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino (1316-1341) valdymo laikais, prijungusiam prie Lietuvos didelius rusų ir ukrainiečių žemių plotus, savo įtakoje turėjusį pietuose Kijevą, o šiaurėje Didijį Novgordą (jį valdė Gedimino sūnus Narimantas), sudariusiam taiką ir prekybos sutartis su Lenkija, Livonijos bei kryžiuočių ordinais ir palaikiusiam taikius santykius su popiežiumi, buvo kviečiami Europos žmonės, ypač amatininkai, pirkliai, žemdirbiai ir riteriai apsigyventi Lietuvoje, vystyti verslus ir prekybą. Lietuvos valdovas Gediminas žadėjo visų atvykėlių įsikūrimui savo pagalbą ir paramą.
Rytų kraštų pirkliai Gedimino laikais turėjo ypatingai geras sąlygas prekybai. Pirmąsias žinias apie valgomųjų ledų, o
teisingiau sakant, šerbeto gamybą į Didžiąją Lietuvos Kunigaikštystę bus atvežę Auksinės Ordos, persų ir armėnų pirkliai bei armėnų gydytojai, kurie dažnai su savimi veždavosi ir savo virėjus. Rytų pirkliai ne tik prekiaudavo ir mainydavo atvežtus prieskonius, ginklus, rytietiškus audinius, papuošalus į medų, taip reikalingą šerbeto saldinimui, steigdavo savo prekybos namus, netgi Lietuvoje apsigyvendavo ilgesniam laikotarpiui. Būtent, tais laikais Rytų pirkliai ir bus atvežę į Lietuvą šerbeto receptus.
Dar geresnės sąlygos pirkliams buvo sudarytos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje, valdant Algirdui (1345-1377) ir Kęstučiui (?-1382) bei ypač Rytų metraštininkų minimais „Aukso laikais“, valdant Lietuvos Didiesiems kunigaikščiams Vytautui (1350-1430), Žygimantui Kęstutaičiui (1432-1440), Kazimierui (1440-1490), Aleksandrui (1490-1506), Žygimantui Senajam (1506-1548), Žygimantui Augustui (154-1572 ). Reikia pasakyti, kad Lietuva XIV-XVII a., kai daugelis Europos valstybių dar buvo net nesusiformavusių, buvo ne tik didžiausia Europos valstybė, kurios teritorija siekė nuo Juodosios jūros iki Baltijos jūros. Lietuvos valstybė buvo parlamentinė karalystė, turėjusi ne tik galingiausią ir moderniausią kariuomenę, postais išdėstytą galingose tvirtovėse didžiulėje valstybės teritorijoje, bet ir turėjo sudėtingą ir išvystytą valstybinę santvarką, valdymo aparatūrą, savus pinigus, gerą įstatyminę bazę, teisminę struktūrą, švietimo sistemą – mokyklas, universitetą, bibliotekas. Taip pat palaikė gerus diplomatinius ryšius su Rytų valstybėmis – Aukso Orda, Krymo totorių chanatu, Otomanų imperija.
Ne tik galimybė prekiauti su Rytų šalimis, bet ir ilgas bei sistemingas Krymo totorių chanų ir murzų, išgintų iš Ordos, gyvenimas Lietuvos Didžiųjų kunigaikščių rūmuose, XIV amžiuje apgyvendinimas Lietuvoje Krymo totorių ir karaimų, leidimas armėnams ir žydams laisvai gyventi, gydytojauti ir prekiauti Lietuvoje, sukūrė geras sąlygas rytietiškai virtuvei įtakoti senąją lietuvišką aukštuomenės ir bajorijos virtuvę, perimti kai kurias rytietiškas valgių gamybos kulinarines technologijas, pritaikant jas prie vietinės kilmės maisto žaliavų. Taip lietuvių didikų virtuvėje bus atsiradęs šerbetas, razinos, džiovinti abrikosai, granatai ir jų sultys, arbata, rytietiški saldumynai.
Šerbetai – pirmieji lietuvių valgomieji ledai
Nuo 1453 metų, turkams užėmus Konstantinopolį, sužlugo Viduržemio jūruose klestėjusi prekyba su Rytais ir prekybiniai Rytų ir Vakarų keliai persikėlė į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, per kurios teritoriją ėjo prieskonių ir šilko prekybiniai upių ir sausumos keliai nuo Juodosios jūros iki Baltijos jūros. Antra vertus, pirkliams, keliaujant per Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės teritoriją, įvežamos prekės būdavo tik vieną kartą apmokestinamos, gerai saugomos ir įstatymais, ir nuo pakelės plėšikų, nes surinkti mokesčiai ėjo į Lietuvos Didžiojo kunigaikščio iždą.
Ne be reikalo XVI amžiaus pradžioje Romos popiežiaus nuncijus B.Bondžiovanis, lankęsis Vilniaus Karalių rūmuose, išskaičiavęs kiek ir kokių brangenybių rūmuose yra matęs, apstulbęs rašė: „Be sidabro indų, naudojamų karaliaus ir karalienės, ižde yra 15000 auksuoto sidabro indų, kurių niekas nenaudoja, dubenys ir indai su visokiausiais žemės ir jūros žvėrimis. Pagaliau auksuotos taurės, duodamos vyskupų, vaivadų, kaštelionų, seniūnų, kai jie gauna iš karaliaus paskyrimus. Be to, rūmuose buvo daug retų ir brangių dalykų, kuriems vien tik paminėti reikėtų daug laiko. Iš viso su Žemutinės pilies turtais Venecijos ir popiežiaus lobynai negali lygintis“ – baigia nuncijus. O juk tais laikais Venecijos oligarchinė respublika, valdžiusi Viduržemio jūros uostus ir visą prekybą su Rytais, buvo pati turtingiausia Europos šalis, o apie popiežiaus turtus net legendos būdavo kuriamos.
Platesniam šerbetų išplitimui Lietuvos didikų ir bajorų rūmuose bei dvaruose ypač daug įtakos turėjo 1582-1584 m. Nesvyžiaus kunigaikščio Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio ir didelio būrio Lietuvos didikų ir bajorų kelionė į Šventąją žemę, Palestiną, Siriją ir Egiptą. Kunigaikščio Radvilos Našlaitėlio palydoje buvo ir asmeninis kunigaikščio virėjas iš Lietuvos Jeremijus. Būtent Jeremijus 1584 metais M.K. Radvilos Našlaitėliui ir jo palydai grįžus į Lietuvą, svečius vaišino egzotiškais gėrimais – „kaf ą “ ir „sorbet ą “.
Osmanų, totorių, karaimų, armėnų šerbetai būdavo skystoki, skirti gėrimui. Juos gamindavo iš granatų, raugerškių, sedulų, šilkmedžio, citrusinių vaisių, arba vynuogių sulčių, rožių nuoviro, rytietiškų uogienių, gardindavo kvapiosiomis žolelėmis. Šie šerbetai būdavo rūgštoki, nes medaus arba cukraus dėdavo labai mažai. Išspaustas šviežias sultis būtinai gerai iškošdavo, kad skystis gausųsi skaidrus, o paskui dar dažydavo maistiniais dažais: arbata, ciberžole, šafranu, mėtų arba rožių nuoviru, nes pagal senovės Rytų tradicijas šerbetai turėdavo parodyti kilmės spalvą: citrininiai – geltoną, apelsininiai – oranžinę, rožiniai – rožinę, mėtiniai – žalią, granatiniai – raudoną. Rytų tautų šerbetų
ingredientu buvo rožių aliejus, kurio vieno lašo reikėdavo 1 litrui šerbeto, tam kad šerbetas įgautų subtilų vos jaučiamą rožių aromatą.
Senovėje Lietuvoje šerbetus (skirtingai, nei Rytų tautų skystieji šerbetai su subtiliu rožių aromatu) gamindavo grubesnius, tirštus ir saldžius iš braškių, aviečių, mėlynių, tekšnių, vyšnių, slyvų, abrikosų, kriaušių, obuolių, persikų, arbūzų, melionų sulčių, virintų su cukrumi arba medumi.
Uogos ir vaisiai būdavo atydžiai nuplaunamos, uogos sumaigomos, vaisiai susmulkinami, apipilami cukrumi ir paliekami parai, kad išsiskirtų sultys. Paskui įpilama vandens, dedama cukraus arba medaus ir maišant verdama ant silpnos ugnies kol užvirs, o dažniau tik užplikydavo verdančiu vandeniu (matyt, Lietuvos kulinarai šerbetams gaminti pritaikė lietuviškų gaivų ir sočių gamybos techologijas). Virti nebuvo galima variniuose induose, o tik keraminiuose arba emaliuotuose induose. Po to skystį nusunkdavo per tankų audinį ir dar į karštą skystį dėdavo aromatizatorius ir dažiklius. Lietuvos didikų ir bajorų virtuvėje populiarūs buvo cinamonai, gvazdikėliai, kardamonas, micelis, muskatų riešutai, vanilė, apelsinų ir citrinų cedra (viršutinė nutarkuota spalvota odelė), šafranas, žvaigždanyžis (tada vadinamas badjanu), nereta virtuvė turėjo lietuviškų likerių, konjako, romo ir net rožių aliejaus. Aromatingą ir saldžiarūgštį skystį šaldydavo ant ledų, kiek sušąlusį plakdavo kaip valgomuosius ledus ir taip darydavo kelis ar net keliolika kartų, kad šerbetas vienodai gerai sušaltų, būtų purus ir neturėtų stambių ledo kristalų.
Valgomieji pieniniai ledai Karališkuosiuose Vilniaus Žemutiniuose rūmuose daugiausiai buvo gaminami Žygimanto Senojo (1506–1548) laikais, kurių receptą į Lietuvą atsivežė Žygimanto senojo žmona Milano ir Bario kunigaikštytė Bona Sforca. Savaime suprantama, kad vargu ar galima valgomųjų pieninių ledų atsiradimo laurus atiduoti karalienei Bonai Sforcai, juolab, kad ir lietuvių didikai, kurie buvo susigiminiavę ne tik su Europos imperatoriškąja gimine, bet ir su daugeliu Europos karalių, kunigaikščių ir didikų giminėmis, lankydavosi ir svečiuodavosi įvairiuose kraštuose, perimdavo visas naujoves, jau daug anksčiau veždavosi Lietuvon neregėtų valgių ir gėrimų receptus bei jų gamintojus, todėl ledus ir šerbetus gaminosi anksčiau nei į Lietuvą atvyko Bona Sforca.
Valgomuosius ledus lietuviai gamino net pagoniškais laikais