OPOKA
Opoka laikoma pilka, kieta, kriauklėtojo lūžio poringa uoliena, kurios sudėtyje vyrauja (iki 90%) opalinis silicio dioksidas. Lietuvoje opokos aptinkama viršutinėse kreidos santonio ir kampanio aukštų sluoksniuose bei paleogeno alko svitos nuogulose.
Opoka susidaro is jūrinių organizmų su silicio skeletu liekanų, jų susitelkus baseino dugne ir diagenetiškai pakitus, arba iš tirpalų nusėdus silicio dioksidui, ypač maišantis šiltam ir šaltam vandeniui. Lietuvoje paplitusioje opokoje silicinių mikroorganizmų (radioliarijų, pinčių spikulų ir kt.) randama labai nedaug, matyt, dėkl to, kad ši opoka susidarė kreidos mergelyje, kai karbonatus pakeitė iš tirpalų išsiskyręs silicio dioksidas. Silicifikuotas mergelis ypač paplitęs vakarų Lietuvoje, o intensyviausiai silicifikacija pasireiškė aktyvių tektoninių lūžių zonoje. Matyt, daug SiO2 buvo atnešta į baseiną ir nusodinta dėl šios teritorijos tektoninio aktyvumo.
Vakarų lietuvoje viršutinės kreidos santonio ir kampanio aukštų nuogulose randama tamsiai pilkos, nekarbonatingos, kietos, poringos ir šviesiai pilkos, mergelingos, poringos opokos, taip pat švieiai pilko silicifikuoto mergelio bei karbonatingo aleurito su opaliniu cementu.visuose šiose uolienuose vyrauja opalinė medžiaga, mažiau randama kalcio ir chalcedono, o kvarcas, glaukonitas, žėrutis, fosfatas yra tik priemaiša. Panaši opoka sudaro lęšius, plonus tarpsluoksnius ir paleogeno pietų Lietuvoje. Čia ji dažnai pereina į trepelą, turintį daug įvairių silicinių organizmų, ypač pinčių spikulų, liekanų.
Opokos telkinys Šilutės rajone buvo žvalgytas 1954-1955 ir 1559 m. jį sudaro stoniškių ir Žemaitkiemio sklypai, bendras plotas – 36,6 ha. Naudingoji iškasena susijusi su viršutinės kreidos santonio aukšto nuogulomis, kurias dengia 9 – 13,8 m storio kvartero nuosėdos. Ją sudaro karbonatinga opoka ir silicifikuoto mergelio 39 m storymės viršutinė dalis (12,6 – 12,8 m storio). V. Kolytos duomenimis, hidraulinis opokos aktyvumas yra 165 – 320, vidutiniškai – 213,1 mg CaO/g, o silicifikuoto mergelio – 68,8 – 305,4, vidutinškai – 183,7 mg Ca/b. Abi iškasenos atmainos gali būti naudojamos kaip statybinis akmuo, ypač kaip aktyvus pucolaninio ir sulfatams atsparaus pucolaninio portlandcemenčio mineralinis priedas. Opokos ištekliai telkinyje sudaro 34,4 mln. t. Jų gali būti į šiaurės vakarus, šiaurės rytus ir pietryčius. Nuo 1989 m. telkinys eksplotuojamas, per metus iškasama 104 tūkst. t. opokos. Šiuo metu gamyba labai sumažėjusi. Be to, iš Lietuvos opokos galima gaminti adsorbentus ir abrazyvus.
ANHIDRITAS
Viena iš dabar nenaudojamų, tačiau perspektyvių naudingųjų iškasenų, kurios ištekliai Lietuvos žemės gelmėse didžiausi yra anhidritas. Tai sulfatų grupės nuosėdinė uoliena, sudaryta iš to paties pavadinimo mineralo (CaSO4). Ji dažniausiai būna šviesiai pilka, melsvo atspalvio, tvirta, masyvi, bevaik be porų ir plyšių, sudaryta iš smulkių (0,01 – 1 mm) mineralo anhidrito kristalų,. Turi gipso dolomito, molio priemaišos, nuo kurios išsidėstymo dažniausiai priklauso uolienos tekstūra. Anhidritas, prisijungdamas vandens, virsta gipsu (CaSO4•2H2O).
Anhidritas ypač paplitęs pietų ir pietvakarių Lietuvoje. Jo nuo keliolikos iki 90 metrų storio klodas slūgso 150 – 650 m gylyje ir gelmėje pietvakarių ir vakarų kryptimi, tęsdamasis per Rytų Prūsiją į šiaurinę Lenkiją. Storis svyruoja tektoniškai sudėtingesnėse zonose, taip pat sluoksnio pakraščiuose. Tai akivaizdžiai matyti ir Kauno – Prienų ruože, kur neplonas anhidrito sluoksnis slūgso arčiausiai žemės paviršiaus anhidritas priklauso viršutinio permo priegliaus svitai, kurią, be jo, sudaro gipsas ir akmens druska. Visa preiglaius svitos storymė slūgso ant naujosios akmenės svitos klinties ir dažnaiusiai yra užklota apatinio triaso molingomis uolienomis. Ši storymė susidarė vėlyvojo permo laiku, karštame klimate druskėjant baseinui, kuris užėmėm didelę Vakarų Europos dalį (Lenkiją, Vokietiją, Angliją). Lietuvos kraštas tuomet buvo šiaurrytine šio baseino dalimi. Iki šiol neaišku, ar baseino dugne klostėsi iš minerakizuoto vandens išsikristalizavęs gipsas, kuris vėliau, padidėjus temperatūrai ir slėgui, virto anhidritu, ar išsyk kaupėsi anhidritas, kurio dalis vėliau dėl sąlyčio su vandeningomis uolienomis virto gipsu. Dabar turime ištisinį anhidrito klodą, kurio viršuje ir apačioje lyg savotiškas apvalkalas slūgso gipso sluoksniai ( jį asloja ir dengia). Riba tarp šių uolienų sluoksnio neryški. Anhidrito klodo apačioje, pereinamajame sluoksnyje, gipso mažėja einant į viršų, klodo viršuje – atvirkščiaipats anhidrito klodas pagal neanchidritinės medžiagos (dažniausiai gipso ir dolomito) pasiskirstymą dalomus į du pluoštus: apatinį dėmėtajį ir viršutinį – juostuotąjį.
Dėmėtasis anhidritas dažniausiai būna šviesiai pilka, melasvo kartais mėlyno atspalvio, tvirtas, masyvus. Įvairaus dydžio ir konfigūracijos dėmės susidariusios dėl didesnės dolomito ir moliopreimaišos, kartais dėl nevienodo anhidrito kristalų dydžio ir jo išsidėstymo. Dėmės, ypač apatinėje klodo dalyje, tamsesnės, dažnaiusiai gelsvos arba rusvos. Dėmėtojo anhidrito aptikta visais anhidritą kirtusiais gręžiniais, jo storis Kauno – Prienų ruože yra
iki 20,7 m.
Juostuotasis anhidritas slūgso ant dėmėtojo. Jo tekstūrą lemia dažnaiusiai turinčios gipso įvairios konfigūracijos ir storio horizontalios juostelės. Šis anhidritas taip pat šviesiai pilkasm, melsvo atspalvio, o juostelės šiek tiek šviesesnės. Juostuotąjį anhidritą, kaip ir dėmėtąjį, sudaro dažniausiai plokštelių ir netaisyklingų stulpelių formos anhidrito kristalai, kurių dydis svyruoja nuo 0,01 iki 2 – 3 mm. Šie kristalai yvairiai orientuoti ir prigludę viens prie kito, todėl anhidritas turi labai mažai porų. Juostuotojo anhidrito storis yra iki 40 m ir plonėja, einant į pakraštį. Tiek juostuotasis tiek dėmėtasis anhidritas turi panašias ir mažai plote kintančias cheminę sudėtį ir fizikines bei mechanines savybes.