VANDENS UŽTERŠTUMAS
Vandens svarba gyvajam ir negyvajam pasauliui neįkainojama. Net iki 70 procentų žmogaus kūno masės sudaro vanduo, jis dengia 2/3 žemės paviršiaus. Atrodytų, kad jo turime pakankamai. Deja, taip nėra. Visas žemėje esantis vanduo yra pasiskirstęs taip:
Upių vanduo- 0,001%,
Atmosferos drėgmė- 0,001%,
Ežerų vanduo- 0,016%,
Požeminis vanduo- 0,61%,
Ledynai ir poliarinės kepurės- 2,24%,
Vandenynai ir jūros- 97,1% .
Taigi gėlas vanduo sudaro tik nedidelę visos žemės vandens dalį. Kai kurioms šalims jo labai trūksta. Lietuva yra drėgmės pertekliaus zonoje. Tačiau neracionaliai naudojant arba teršiant vandenį, greitai jo gali pritrūkti.
Lietuvoje kasmet sunaudojama apie 4 milijardai kubinių metrų vandens, daugiausia- energetikoje ir pramonėje.
Energetika 75% ,
Pramonė 20% ,
Kiti 5% .
Lietuvoje didžioji dalis sunaudojamo vandens yra nepakankamai išvaloma.
Nepakankamai išvalyta 55% ,
Nevalyta 19% ,
Išvalyta 26% .
Patekęs į atvirus telkinius, nevalytas vanduo gali užteršti požeminius vandenis.
TERŠALAI TONŲ SKAIČIUS PER METUS
Naftos produktai 342
Fosforas 1440
Azotas 10620
Geležis 180
Sunkieji metalai 210
Rūgščių lietų veikiami, tirpsta dirvos karbonatai, aliuminio oksidas. Todėl vandenyje padidėja druskų kiekis. Apskaičiuota, kad, pradėjus veikti Lietuvos elektrinei, druskų aplinkiniuose vandens telkiniuose padaugėjo. Iš dirvos tirpių junginių pavidalu gali būti plaunamas aliuminis. Tai nuodingas elementas.
Upių ir ežerų teršimas
Vanduo nuolat kinta: garuoja, virsta debesimis, lyja, teka žemės paviršiumi ir vėl garuoja. Šiame cikle vanduo apsivalo, atsiskiria į jį patekę nešvarumai: organinės medžiagos, ištirpusios dujos ir mineralai, kietosios priemaišos. Jei vienoje vietoje susitelkia labai daug žmonių ar gyvulių, gėlas vanduo savaime nebegali išsivalyti, ypač kai į vandenį verčiamos gyvenvietės atliekos. Jei ant žemes guli nedaug atliekų, dirvožemio organizmai jas suardo ir sunaudoja organines medžiagas į artimiausius vandenis nuteka beveik švarus vanduo.
Tiesiai į vandens telkinius metamos atliekos yra vandenyje. Joms oksiduojantis reikia vandenyje ištirpusio deguonies. Jo koncentracija vandenyje labai sumažėja, todėl trūkstant deguonies nukenčia ten esantys organizmai, ypač žuvys ir augalai. Kartais dėl to žūsta visa vandens telkinio gyvybė. Vandenyje tegyvena tiktai anaerobinės bakterijos, puikiai klestinčios ir be deguonies. Jos gamina nuodingas dujas – vandenilio sulfidą, kuris skleidžia supuvusių kiaušinių kvapą. Todėl tvenkinys smarkiai dvokia.
Vandens telkinį gali sunaikinti ir organinės medžiagos, pavyzdžiui iš laukų sutekėję ištirpusių trąšų nitratai arba fosfatai, arba nutekamuosiuose vandenyse esantys detergentai. Organinės medžiagos patręšia vandenį, jame suklesti augalai ir ima trūkti deguonies. Dumbliai žūva, o irdami dar aktyviau naudoja deguonį ir tvenkinys miršta.
Gyvybei būtinas deguonis sunkiau tirpsta šiltesniame vandenyje. Kai kurie pramonės objektai, ypač elektrinės, aušinimui naudoja daugybę vandens. Į tvenkinius išleidžiamas šiltas vanduo trikdo jų biologine pusiausvyrą. Mažėjant deguonies koncentracijai, vieni organizmai žūsta, o kiti klesti.
Organinės atliekos, trąšos ir šiluma pavojingos gėlavandeniai ekologiniai sistemai tampa tik tada, kai viršija tam tikrą ribą. Bet dabar į šias sistemas patenka dideli kiekiai visiškai svetimų medžiagų, kurioms vandens sistema yra labai jautri. Pesticidai iš laukų, metalai ir cheminės medžiagos iš pramonės nutekamųjų vandenų patenka į vandenų mitybos grandinę; jų sukeliamus padarinius sunku ir numatyti. Gyviai, kurie sudaro aukštesniąsias mitybos grandis tokių medžiagų sukaupia labai daug; tada jie tampa dar jautresni kitiems aplinkos veiksniams.
Užterštą vandenį galima išvalyti. Net ir per natūralią vandens apytaką jis gali apsivalyti. Bet jei užterštas visas baseinas – upės vaga, ežero dubuo ir pan., jei jis jau žuvęs, jam atgyti reikia daug ilgesnio laiko. Pirmiausia, kad gamtinė sistema atgytų reikia nustoti ja teršti. Vandeniui valyti naudojami valymo įrenginiai: jie filtruoja kietąsias priemaišas ir paverčia jas dumblu. Tai gali perpus sumažinti deguonies naudojimą nuotekose ir netgi sumažinti jose organinių medžiagų kiekį. Tačiau pramoninės nuotekos netik užterštos, bet ir užnuodytos, o žemdirbystės teršalai iš laukų į valymo įrenginius visai nepakliūna. Valymo įrenginiai brangiai kainuoja, o ar jie sugebėtų tokius telkinius išvalyti nelabai aišku.
Jūrų teršimas
Laivais ir baržomis šiukšlės vežamos kuo toliau nuo kranto ir verčiamos į jūrą. Iš laivų maisto atsargos metamos per bortą, vanduo iš klozetų žliaugia tiesiai i jūrą. Viso pasaulio upės į jūras plukdo nuotekas su skendinčiomis kietosiomis atliekomis ir ištirpusiomis organinėmis medžiagomis. Pesticidai, švino junginiai ir daugybe kitų teršalų į jūrą nusėda iš atmosferos arba išlyja su lietumi ir teršia vandeni.