JODAS
2004 Kaunas
Įvadas
Pavadinimas halogenas („ gimdantis druską“) iš pradžių (1811 m.) buvo pasiūlytas chlorui; o atradus jodą, bromą, paskui cluorą, jis tapo kuopiniu ir vartojamas visiems triados nemetalams pavadinti.
Jodas buvo atrastas 1811 metais.
Napoleono karų metu Prancūzijoje prireikė suintensyvinti svarbiausios sudedamosios parako dalies, kalio salietros, gamybą. Kalcio nitratui paversti kalio salietra, vykdant reakciją
K2CO3+Ca(NO3)2=2KNO3+CaCO3
savo ruožtu prireikė padidinti potašo gavybą. Ieškodamas potašo šaltinio, salietros gamintojas B. Kurtua (Prancūzija) užsibrėžė tikslą panaudoti jūrų dumblius, išmetamus per stiprias audras į krantą. Šių sudegintų dumblių pelenuose esama daug potašo, tuose pelenuose Kurtua ir atrado naują elementą — jodą.
Jodo atradimo laikas sutapo su daug metų trukusios diskusijos dėl chloro cheminės prigimties kulminacija, ir jodas Šioje diskusijoje buvo lemiamas argumentas, nugalint pažiūrai j chlorą, kaip elementą.
Iš dumblių pelenų gautame tirpale, pranešė Kurtua, esama gana daug neįprastos ir įdomios medžiagos. Ją lengva išskirti. Pakanka į tą tirpalą įpilti sieros rūgšties ir pakaitinti retortoje, sujungtoje su rinktuvu. Naujoji medžiaga nusėda kaip juodi milteliai, kaitinant pavirsiantys gražiais violetinės spalvos garais. Tie garai kondensuojąs! blizgančių kristalinių plokštelių forma; jų blizgesys panašus į kristalinio švino sulfido blizgesį. Pagal nuostabią garų spalvą naująją medžiagą galima atskirti nuo visų ligi šiol žinomų medžiagų; pastebimos ir kitos puikios jos savybės; dėl to jos atradimas kelia didžiausią susidomėjimą.
Praėjus keletui dienų po Kurtua atradimo paskelbimo (1813 m.}, Gei Liusakas Imperatoriškojo instituto posėdyje padarė išsamų pranešimą apie naująją medžiagą. Jis visapusiškai įtikinamai įrodė, kad toji medžiaga visiškai analogiška chlorui, ir pasiūlė Kurtua preparatą pavadinti pagal pirmą j akis krintantį požymį—garų spalvą ir chloro pavadinimo analogiją — jodu (iodes — graikų k. violetinis).
Jodas gamtoje
Jodo gamtoje esama beveik visur, tačiau labai mažomis koncentracijomis. O kaupiasi jis, panašiai kaip ir chloras, jūros vandenyje.
Iš jūros vandens jodą išskiria (akumuliuoja) kai kurie dumbliai; jų pelenuose jodas ir buvo atrastas.
Žinduolių organizme jodas taip pat kaupiasi kaip organiniai-junginiai, dažniausiai tiroidinas skydliaukėje. Sveiko žmogaus organizme esama vidutiniškai 20 mg jodo, ir pusė šio kiekio esti skydliaukėje.
Sutrikus skydliaukės funkcionavimui, gresia pavojus susirgti sunkiomis fizinėmis ligomis, pereinančiomis į psichines — Bazedovo liga ir kretinizmu. Statistiniais duomenimis nustatyta, jog tam tikruose Žemės rutulio plotuose (kai kuriose aukštikalnių vietovėse) šios ligos yra masinio pobūdžio. Atsirado hipotezė apie galimą tų ligų ryšį su normalaus jodo režimo organizme sutrikimu. Atlikus specialius cheminius analizinius tyrimus, ši hipotezė buvo patvirtinta. Dirvos, vandens ir augalų analizėmis Bazedovo ligos masinio išplitimo rajonuose nustatyta, kad jodo juose kur kas mažiau, negu kitose vietovėse.
Reikia manyti, jog aukštikalnių rajonų dirvoje, o dėl to ir biosferoje mažai jodo yra todėl, kad tie rajonai nutolę tiek erdvės, tiek laiko (nutolimą laiko atžvilgiu suprantame kaip ilgas geologines epochas, kurioms slenkant aukštikalnių rajonai atsiskyrė nuo vandenynų) atžvilgiu nuo „pirminių“ gamtinių ir jodo koncentratų —jūrų ir vandenynų. Taigi nelaimių šaltinis surastas. Jeigu aukštikalnių rajonų gyventojų skydliaukės normalios veikios sutrikimo priežastis — nepakankamas jodo kiekis dietoje, matyt, reikia ja papildyti jodu.Bazedovo ligos profilaktika: pakanka įleisti tik l g jodo j 100000000 g komunalinio vandens. Tačiau sausumos augalai, kaip ir jūros dumbliai, gerai išskiria jodą iš dirvos ir koncentruoja savo organizme, jeigu tik apskritai dirvoje esti būtinas minimalus jo kiekis. Todėl augaliniai produktai, labiausiai pupos ir špinatai, taip pat gyvuliniai produktai, ypač pienas, yra būtinos profilaktikos priemonės prieš jodo sumažėjimą organizme ir su tuo susijusiomis ligomis.
Mūsų šalyje nemažai jodo esama gręžinių vandenyje (nuo 10 iki 100 mg jodo litre), o Čilėje — Čilės salietros telkiniuose (0,2% masės). Jodo žemės plutoje tik 0,46ppm.
Laminari-ja — turintis jodo rudasis dumblis, auginamas Japonijos ir Kinijos povandeninėse plantacijose
Jodo gavimas ir panaudojimas
Gamtoje halogemų laisvų nebūna, nes jie labai chemiškai aktyvūs. Jodas paplitęs jodatų pavidalu. Jodidų mineralų randama nedaug, natrio jodato (NaIO3), kaip priemaišos, būna Čilės salietroje (NaNO3). Kiti jodatų mineralai: lautaritas Ca(IO3)2, dietzeitas 7Ca(IO3)2•8CaCrO4.
Jodas daugiausia gaunamas iš naftingų rajonu gręžinių vandens. Naftos gręžinių vandenyje jodo būna 30…100 mg•1-1, todėl iš jo gaunama gana daug I2. Iš čia jodas pirmiausia pradėtas gauti kaip tik mūsų šalyje, o vėliau šiuo šaltiniu pradėta naudotis Jungtinėse Amerikos Valstijose. Jūrų vandenyje yra tik 0,05 mg•1-1jodo, nors laminariečiai sugeba jį
sukoncentruoti iki 0,45% savo sausos masės, todėl Japonijoje iš šių augalų 1960m. Pradėta pramoninė I2 gamyba.