Pirmasis metalas, su kuriuo susipažino žmogus, tikriausiai buvo varis. Iš pradžių į žmogaus rankas pateko vario grynuolių, vėliau žmogus išmoko išlydyti varį iš jo gamtinių junginių rūdų.
Varis yra gaunamas iš rūdos : sulfidų, arsenidų, oksidų, hidroksidų, karbonatų, sulfatų arba kompleksinių junginių. Gamtoje yra žinoma 240 mineralų, kurių sudėtyje yra vario junginių. Pramoninės rūdas sudaro 17 mineralų : grynuolis varis, chalkopiritas CuFeS2 , bornitas Cu5FeS4 , kubanitas CuFe2S3 , chalkozinas Cu2S , kovelinas CuS , enargitas Cu3AsS4 , tetraedritas Cu12Sb4S13 , tenantitas Cu12As4S13 , kupritas Cu2O , tenoritas CuO , malachitas Cu2[CO3] (OH)2 , azuritas Cu3[CO3] (OH)2 , chrizokola CuSiO3 . NH2O, brošantitas Cu4 [SO4]. (OH) 6, chalkantitas CuSO4. H2O ir atkamitas Cu2 (OH) 3Cl. Pramonės rūdos turi bent 1 – 3 % vario. Vario rūdose paprastai būna molibdeno, švino, cinko, aukso, sidabro, renio, indžio, kadmio, bismuto, telūro, seleno, sieros priemaišų. Pramoniniai rūdų telkiniai būna magminės, skarninės (kontaktinės metasomatinės), hidroterminės, infiltracinės, nuosėdinės kilmės. Jų yra TSRS (Kazachijoje, Uzbekijoje, Čitos sr.), JAV, Čilėje, Kanadoje, Zambijoje, Zayre. Žemės plutoje yra 5,5*10-3 %. Variui gauti tinka rūdos, kuriose būna ne mažiau kaip 0,5% Cu.
Sulfidinės rūdos pirmiausia ore apdeginamos, kad pasišalintų kuo daugiau sieros. Pridėjus fliusų (pvz., SiO2), rūdos lydomos. Tuomet dalis geležies oksiduojasi į FeO, kuris su fliusais sudaro šlaką FeSiO3 , šis išplaukia į viršų, o apačioje kaupiasi šteinas Cu2S . FeS . Jis toliau lydomas konverteriuose, į kuriuos pučiamas oras. Deguonis oksiduoja geležies sulfidą ir dalį vario sulfido iki oksidų. Geležie oksidas su fliusais vėl sudaro šlaką, o vario oksidas reaguoja su likusiu vario sulfidu, – pasigamina juodasis varis:
Cu2S + 2Cu2O 6Cu + SO2.
Juodasis varis (98 % Cu) turi priemaišų, bloginančių mechanines bei elektrines savybes, ir nemažai tauriųjų metalų – sidabro, aukso. Visa tai atskiriama varį rafinuojant elektrolizės būdu. Juodasis varis elektrolizės vonioje būna anodu, katodas – ploni gryno vario lakštai, elektrolitas – parūgštintas vario sulfato tirpalas. Leidžiant tam tikros įtampos elektros srovę, anodas tirpsta, o ant katodo sėda grynas varis. Aktyvesnių už varį metalų jonai (pvz., Ni2+,Fe2+, Zn2+) lieka tirpale, nes jų išlydžio potencialas neigiamesnis negu vario. Mažiau aktyvūs metalai sėda į vonios dugną kaip anodinis dumblas. Jame būna vertingų metalų ir nemetalų, pavyzdžiui, sidabro, aukso, bismuto, arseno, stibio, seleno, telūro.
Vario standartinis potencialas yra teigiamas, ir chemiškai jis neaktyvus. Drėgname ore varį aptraukia žalia bazinio karbonato Cu2(OH)2CO3 plėvele. Kaitinamas 648 K temperatūroje varis virsta CuO, dar aukštesnėje temperatūroje, kai trūksta deguonies, – Cu2O. Pastarasis yra bazinis, o CuO – silpnai amfoterinis oksidas, jis tirpsta koncentruotose šarmų tirpaluose ir sudaro hidroksokupritus, pavyzdžiui, Na2[Cu(OH)4]. Vario hidroksidas Cu(OH)2 susidaro veikiant jo druskų tirpalus šarmais. Jis yra taip pat silpnai amfoterinis junginys, vandenyje netirpsta, o kaitinamas lengvai skyla į oksidą ir vandenį. Varis reaguoja tik su stipriai oksiduojančiomis rūgštimis, pavyzdžiui, su koncentruota sieros rūgštimi, praskiesta ir koncentruota azoto rūgštimi:Cu + 2H2SO4 Cu SO4 + SO2 + 2H2O ;
3Cu + 8HNO3 3Cu(NO3)2 + 2NO + 4H2O ;
Cu + 4HNO3 Cu(NO3)2 + 2NO2 + 2H2O.
Varis sudaro kompleksinius junginius. Jo koordinacijos skaičius dažniausiai būna 4. Ligandai gali būti vanduo, amoniakas, halogenų, cianido jonai. Aukštoje temperatūroje, esant deguonies, varis reaguoja su vandenilio chloridu. Šildomas sudaro junginius su halogenais, siera ir fosforu, su gyvsidabriu varis sudaro amalgamą.
Varis junginiuose būna vienvalentis ir dvivalentis, patvaresni yra dvivalenčiai junginiai. Vienvalenčio vario junginiai dažniausiai netirpus ir, išskyrus Cu2O, beveik nevartojami. Svarbiausia dvivalenčio vario druska – CuSO4 . 5H2O (mėlynasis akmenėlis). Iš jo gaunamos kitos vario druskos. Visos vario druskos yra nuodingos. Vario(I) junginiai turintys Cu+ jonų, pvz., vario(I) oksidas ir vario(I) chloridas (ClCu). Vario(I) junginiai netirpsta vandenyje. Vario(II) junginiai kurie turi Cu2+ jonų, pvz., vario(II) sulfatas ir vario(II) chloridas. Beveik visi vario(II) junginiai tirpsta vandenyje, jis nusidažo šviesiai mėlyna spalva. Jie labiau žinomi negu vario(I) junginiai.
Gryniausiame varyje yra 99,95 % Cu. Vario priemaišos daugiausia yra deguonis, siera, bismutas, švinas ir geležis.Kuo daugiau varyje priemaišų, tuo blogesnės jo mechaninės savybės ir menkesnis atsparumas korozijai. Ypač kenksmingas deguonis, nes susidaręs Cu2O aptraukia vario kristalus metalo viduje, todėl padidėja vario trapumas. Bismutas vario kristalų paviršiuje sudaro lengvai lydų lydinį, todėl varis būna neatsparus, kai jis karštai apdirbamas. Panašiai veikia ir švinas. Siera su variu sudaro Cu – Cu2S lydinį, todėl sumažėja vario plastiškumas. Varis su geležies priemaišomis būna geresnių mechaninių savybių, bet mažiau laidus šilumai ir ne taip atsparus korozijai. Vario standartinis potencialas (+0,34 V) yra teigiamesnis už vandenilio, todėl vario korozija nevyksta
su vandeniline depoliarizacija. Taigi varis gryname vandenyje nekoriduoja ir iš rūgščių neišstumia vandenilio. Vario korozija vyksta tik tada, kai jį veikia stiprūs oksidatoriai. Rūgščių tirpaluose visada būna ištirpusio deguonies, todėl tokiose tirpaluose varis koroduoja. Korozijos greitis priklauso nuo deguonies kiekio ir rūgšties savybių, pavyzdžiui, praskiestoje druskos rūgštyje, esant tam pačiam kiekiui deguonies, vario korozijos procesas vyksta intensyviau negu tos pat koncentracijos sieros arba acto rūgštyje.