Turinys
Gotikos architektura………………………………………2
Ankstyvuoju………………………………………………..3
Brandžioji ……………………………………………………..3
Paryžiaus Dievo Motinos katedra……………………….3
Vieta………………………………………4
Statybos………………………….4
Statybinės madžiagos…………………….4
Konstrukcijos………………………..4
Planas ………………………………5
Eksterjeras………………………..5
Skulptūra……………………………..6
Gotikos architektūra
Viduramžių miestas – tai siauros gatvelės ir nedideli namai, kurių pirmuosiuose aukštuose įsikūrusios parduotuvės ir amatininkų dirbtuvės.Visuomeninio gyvenimo permainos, amatų ir priekybos plėtra skatino augti miestus. Miestai kūrėsi prie vandens kelių, valdovo pilies ar vienuolyno ir buvo apjuosti gynybiniais mūrais. Gotikinė katedra kilo centrinėje aikštėje tarp gyvenamųjų namų, kurie prieš ją atrodė lyg žaisliukai. Katedra matoma iš toli kaip švyturys, rodantis kelią keliautojams. Kai kurių katedrų aukštis siekia net 150 m. Palyginti su masyvia ir sunkia kaip tvirtovė romanine bažnyčia, gotikinė katedra stulbina dydžiu ir lengvumu. Šį laikotarpį drąsiai galima vadinti gotikinių katedrų epocha. Prancūzija buvo virtusi milžinuška statybos aikštele. Tuo metu pastatyta ir perstatyta apie 800 katedrų ir šimtai mažesnių bažnyčių. Gotikinė katedra – tai nauja architektūrinė konstrukcija, kuri suteikė akmeniui lengvumo, pastūmėjo veržliam skrydžiui į viršų. Tam pasitarnavo karkasinė sistema, trys nauji elementai, kurie dar vadinami „bažnyčios griaučiais“: 1) smailėjanšios langų ir durų arkos; 2) nerviūriniai skliautai, besiremiantys ant piliorių; 3) atramines funkcijas atliekantys kontraforsai ir arkbutanai. Smailėjančios langų ir durų arkos užima beveik visą pastato sienų plotą. Vitražiniai langai tarsi ištirpdo tas sienas, o bažnyčios viduje skliautus palaikantys ir puskolonių apsupti stulpai pereina į nerviūras. Išlaikyti nerviūriniams skliautams plonų stulpų nepakako, todėl išorinėje bažnyčios pusėje buvo pastatyti atraminiai stulpai – kontraforsai ir atraminės pusarkės – arkbutanai. Išorinės katedros sienos suskaidomos vertikaliomis linijomis. Visur daugybė gotikai būdingų detalių: mažų bokštelių fialų, kryžiažiedžių, krabų, skulptūrų gausa portale, portalą vainikuojanti rožė apipinta raštais, dekoru išmargintos langų smailumos,- visa tai rodo akmenkalių skulptorių meistrystę. Žvelgiant į bažnyčią iš toli, sunku patikėti, kad visa tai padaryta iš akmens. Katedros statyboje dalyvaudavo daugybė žmonių, bet viskam vadovaudavo amatininkų bendrijos, kurios karta iš kartos perduodavo savo amato paslaptis ir lavindavo estetinį skonį. Statybą prižiūrėdavo ir už ją atsakydavo statybos meistras architektas, kuris ir pats tiesiogiai mūrydavo ir dailindavo. Šie meistrai dažniausiai buvo anonimai, tik nedaugelio vardai pasiekė mūsų dienas.
Ne mažiau už katedros išorę įspūdingas ir jos vidus. Gotikinės bažnyčios statytos taip, kad jų vidų, susiliedama ir ištirpdama spalvotuose vitražuose, užlietų švelniai srūvanti šviesa. Mokyti dvasininkai katedros prasmę aiškino alegoriškai: katedra – tai krikščioniškosios bendruomenės simbolis, bendruomenė susidaro iš žmonių kaip šventovė iš akmenų, šviesa skverbiasi pro aukštus langus į bažnyčios vidų taip, kaip bažnytinės tiesos skverbiasi į ąmogaus sąmonę, o kryžiaus formos katedros planas turi priminti Dievo sūnaus kančias. Katedros statytos ištisais šimtmečiais, nemažai jų taip ir liko neužbaigtos. Gotikinės bažnyčios – tai lotyniško kryžiaus formos 3 arba 5 navų bazilikiniai, vėliau haliniai pastatai. Vakarinį fasadą paprastai rėmino 2 bokštai. Gotikos laikotarpiu pradėti statyti ir pasaulietiniai pastatai – rotušės, teismo rūmai.
Gotikinio stiliaus raida skirstoma į kelis laikotarpius: ankstyvąjį, brandųjį ir vėlyvąjį. Ankstyvuoju raidos laikotarpiu ( XII a. pab. – XIII a. pr.) atsirado naujos formos skliautas, išplėstos langų ir arkų kiaurymės, lengvėjo griežtas, sunkus mūras, formavosi pastato pagrindai. Viena iš pirmųjų ankstyvosios gotikos katedrų – tai netoli Paryžiaus esanti Sen Deni vienuolyno bazilika (1132 – 1144), taip pat Šartro katedra (1134).
Brandžioji gotika Prancūzijoje dar vadinama „spindulingąja“. Šiuo laikotarpiu didintos langų kiaurymės, įtvirtinta visiška langų pergalė prieš mūrą. XIII a. viduryje atsiranda būdinga gotikinės katedros išvaizda. Daug puošnesnė katedra pasižymėjo proporcijų elegantiškumu, skulptūrinio dekoro gausumu.
Paryžiaus Dievo Motinos katedra
Brandžiosios gotikos pavyzdys yra Paryžiaus Dievo Motinos katedra (Notre Dame, Paris, 1163 –apie 1250 m.). Tai pati seniausia ir paprasčiausia iš visų Šiaurės Prancūzijos katedrų. Didelis žingsnis į priekį naujoje architektūrinėje sistemoje buvo padarytas Dievo Motinos katedroje, vienoje iš nuostabiausių prancūzų gotikos paminklų. Katedra statyta Paryžiaus kaip Prancūzijos sostinės ir jos kultūros centro įsitvirtinimo laikotarpyje.
Dievo Motinos katedra, įkūrėjų sumanymu, turėjo būti grandeozinia šalies šventykla. Tai buvo vienas iš didžiausių šalies pastatų – penkianavė bazilika su nedaug į šonus išsikišusiu transeptu ir penkianaviu choru, talpinanti net iki devynių tūkstančių žmonių. Joje viešpatauja tikslus piešinys, racionalūs išbalansuoti formų santykiai, tobula pusiausvyra tarp vertikalių ir horizontalių, didingas ritmas. Vidurinės navos ažūrinė siena susideda iš trijų lengvėjančių aukštų. Pabrėždamos vertikaliai orientuotą architektūrinės kompozicijos judėsį, atraminės kolonos pereina į vis plonesnių piliastrų eiles. Jos prailgintas korpusas ir stačiakampio formos bokštai dar ir dabar aukštai iškylę virš aplinkinių pastatų. Gražiausioji pastato dalis – vakarų fasadas, išsiskiriantis harmoningomis proporcijomis ir ramiomis masių pusiausvyromis. Dievo Motinos katedra nuo brandžiosios gotikos Pažyžiaus pastatų skyrėsi dideliu formų masyvumu. Vakarinio fasado sienų lygumas nepaslėptas nėriniu dekorativiniu raįžymu, o stambūs nužeminti centrinės navos stulpai p abrėžia krentančių ant jų euforų ir skliautų sunkumą.