Romantizmas
Terminas – „ romantizmas“ meno istorijoje turi keletą reikšmių. Kaip laiko ir erdvės apibrėžta meninė kryptis jis vyravo maždaug 1800 – 60m. laikotarpiu. Romantizmo terminas pradėtas vartoti XIX a. per., pirmiausia kalbant apie literatūrą. Bendrieji romantizmo bruožai – siekimas išreikšti jausmus, intuicijos ir vaizduotės
Priešinimas racionalumui, veržimasis iš klasicizmo rėmų, ekspresyvių išraiškos priemonių pomėgis. Menininkai romantikai žavisi stichija, gamta, griuvėsiais, istorija, egzotika, liaudies tradicijomis, mitais.
Romantinė pasaulėžiūra visų pirma ėmė formuotis Anglijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje, nors primas šauklys gimė Ispanijoje.
Romantizmo bruožų yra ispanų tapytojo Francisko Gojos ( Francisco Goya; 1746 – 1828 ) kūryboje. Šis dailininkas toks savitas ir originalus, kad priskirti jį kuriai nors meno krypčiai tiesiog neįmanoma. Iš pradžių jis kūrė portretus ir žanrines rokoko dvasios scenas. Vėlesniuose darbuose artėjo prie „ negailestingos tikrovės“, sukūrė stulbinančių fantastinių vaidų. Pats būdamas iš neturtingos šeimos, naudodamasis karaliaus globa, jis tapo rūmų dailininku. F. Goja niekam nepataikavo, kūriniuose atsiskleidė karališkos šeimos narių ir paties karaliaus Karolio IV pasipūtimą ir bjaurumą, godumą ir tuštybę. Tai pirmasis didis siaubo, skausmo ir pažeminimo tapytojas. Kančia – krikščioniškojo meno motyvas nuo viduramžių, tačiau ten ji vaizdavo ne žemiška, o dieviška. Grafikos darbų istorijoje „ karo baisumai „ F. Goja niūriai vaizdavo prancūzų okupaciją Ispanijoje ir liaudies išsivadavimo kovą.
F. Goja. Kapričiai. 1798
Serijoje „ Kapaičiai“ pavaizduotos fantastiškos vizijos – jose pasirodo raganos ir vaiduokliai. Kai kurios vizijos sumanytos kaip Ispanijoje siaučiančių kvailybės, reakcijos, žiaurumo ir priespaudos jėgos atspindys, kitose dailininkas, matyt, įkūnija savo košmarus. F. Goje – pirmasis menininkas, kuris emocijas ir baimę vaizdavo ne veido mimika a gestais, o pačių formalių meninės išraiškos priemonių ekspresija: netikėtais juodos ir baltos spalvos kontrastais, įtampos krypčių susikirtimu, spalvotos dėmės forma.
Anglų tapyboje anksčiau negu kitur Europoje atsisakoma išankstinių stilistinių reikalavimų, dominuoja nesuvaržytas nuoširdus požiūris į gamtą. Žymiausi anglų peizažinės tapybos atstovai – Džonas Konsteblis ( John Constable; 1776 – 1837 ) ir Viljamas Terneris ( William Turner; 1775 – 1851 ). Dž. Konsteblis įprastus gimtojo krašto vaizdus tapė nestilizuodamas, neidealizuodamas, stengdamasis tiksliai perteikti gamtą. Peizažuose jis atsisakė įprastos seniesiems meistrams kolorito sistemos ir tolydžio ėmė naudoti turtingą sodrių žalių spalvų gamą.
Dž. Konsteblis. Užtvanka. 1824
V. Ternerio tapybos kompozicijų pagrindinis veikėjas yra ne žmogus ar istorija, o spalvų ir šviesų stichija. Sudžiūvęs laivas, ugnikalnio išsiveržimas, kova su ugnies ar vandens stichija, atšiauri gamta – tai mėgstamiausi V. Ternerio motyvai.