Įvadas
XIV – XVIa. pirmiausia Italijoje, o vėliau ir kitose V. Europos šalyse ėmė plisti savitas ekonominis, kultūrinis ir politinis atgimimas – renesansas. Po kurio laiko F. Engelsas pavadins jį vienu pažangiausiu žmonijos perversmu, kokius ji tik kada nors išgyveno. Renesanso epochoje vėl atsigręžta į antiką, imta naujai vertinti jos palikimą, o visa renesanso kultūra grindžiama humanizmo idėjomis. Pirmiausia renesansas įsigalėjo literatūroje, vėliau – dailėje, o galiausiai ir architektūroje. Architektai ieškojo naujų fasado ir interjero sprendimų, tobulino statybos techniką. Fasaduose stengtasi pabrėžti horizontalias, statiškas linijas, įsigalėjo elementų pusiausvyra. Pastatams būdinga harmonija, dominuoja aiški erdvės struktūra.
Lietuvoje nauja architektūros kryptis pasirodė daug vėliau negu Italijoje, bet nedaug atsiliko nuo Š. ir V. Europos, kadangi su kaikuriomis Europos šalimis buvo palaikomi intensyvūs ekonominiai bei politiniai ryšiai. Be to, XVI a. Lietuva dar buvo savarankiška valstybė, jos ekonomika bei kultūra buvo tolygi pietinių šalių ekonomikai ir kultūrai.
Pirmiausia renesansas Lietuvoje ėmė plisti per turtingąjį sluoksnį: didikus, kurie savo vaikus mokė Prahos, Bolonijos, Sienos, Leipcigo, Vitenbergo universitetuose, kur šie susipažindavo su humanizmu ir renesanso kultūra. Kai kurie didikai (Goštautai, Radvilos, Sapiegos), vyskupai, vienas kitas turtingesnis miestietis kolekcionavo dailės kūrinius, meniškus ginklus, komplektavo bibliotekas.
Renesanso stiliaus pamoka Lietuvoje buvo italų renesansas, įgijęs manierizmo tendenciją, tačiau Lietuvos renesansas turėjo ir daug unikalių, savitų bruožų, jam būdinga savo krašto tikrovės matymas ir perteikimas.
Dažniausiai didikų pilis, rezidentinius rūmus projektuodavo vietiniai arba iš kitur atvykę architektai. Iš užsienio didikai kviesdavosi architektus dar ir tam, kad pademonstruotų savo pranašumą prieš lenkų feodalus.
Iki XVI a. vidurio renesansas reiškėsi greta gotikos. Abiejų stilių elementai derinami tarpusavyje, tik vėliau pereinama prie renesansinių konstrukcijų, formų, proporcijų. Didžioji dalis Lietuvoje išlikusių renesansinių pastatų yra dviejų epochų kūriniai, o kartais net ir trijų – gotikos, renesanso ir baroko. Daugiausiai išlikę renesanso laikotarpiu statytų bažnyčių, gynybinių rezidentinių pilių, mažiau – gyvenamųjų namų.
Gynybinės rezidentinės pilys
Tai buvo privačios feodalų pilys, tinkamos nuolatiniam gyvenimui – rezidentavimui ir gynybai, nes Kryno totorių puldinėjimai, karai su Švedija bei Rusija vertė galvoti ir apie saugumą. Dažnai, šalia pilies buvo kuriami sodai – parkai, tapę neatsiejama architektūros ansamblio dalimi.
Ankstyvesniu laikotarpiu statytoms pilims būdingi uždari kiemai, įvairūs gynybiniai įtvirtinimai, vėlesnės jau atviro tipo, iš gynybinių įtvirtinimų likę tik bokštai. Pastarosios vis labiau panašėjo į rūmus. Viena anksčiausių ir žymiausių pirmojo tipo pilių buvo Vilniaus žemutinė pilis, kurioje rezidavo Lietuvos didysis kunigaikštis. Žygimanto senojo iniciatyva 1520 – 1530 metais pastatyta pagal renesanso stilių.
Rūmus sudarė keli korpusai, supę uždarą kiemą. Kiekviename aukšte buvo vis skirtingo dydžio renesansiniai langai su nevienodais apvadais. Fasadai buvo lygūs, be įmantresnių puošybinių elementų, bet sienas užbaigė puošnus atikas. Priekinius rūmų fasadus į nelygias dalis skaidė keturkampiai bokštai su šaudymo angomis. Nesimetriškai išdėstytos durų ir vartų angos gausiai papuoštos orderiniais elementais. Sprendžiant pagal Smuglevičiaus akvarelę, šiaurinis korpusas buvo dviejų aukštų, irgi su atiku.
Rezidentiniai kunigaikščių rūmai buvo vieni pirmųjų ir svarbiausių renesanso architektūros statinių LDK. Labai gaila, bet 1655 m. gaisras padarė rūmams labai daug žalos, po to jie palaipsniui sunyko ir XIX a. pirmaisiais metais buvo nugriauti, dabar išlikusi tik rytinio korpuso dalis.
Šitame architektūriniame ansamblyje, į rytus nuo kunigaikščio rūmų stovėjo turtingų renesanso stiliaus formų Šv. Onos – Šv. Barboros bažnyčia. Žygimantas Augustas perstatė ją iš senesnės, gotikinės Šv. Onos bažnyčios. Manoma, kad ją kūrė italų architektas D. Činis, tačiau po Žygimanto Augusto mirties ji likusi neužbaigta. Tai buvo vienanavė, su pusapskritu pagrindiniu fasadu bažnyčia, dengta nerviūriniu skliautu. 1666 m. Šv. Onos – Šv. Barboros bažnyčia nugriauta ir dabar tik likę pamatai liudija apie originalų renesansinį bažnyčios planą.
Dar vienas aukšto inžinerinio lygio ir savitas architektūros statinys – Biržų pilis, pastatyta 1586 – 1589 m. Kristupo Radvilos Perkūno iniciatyva. Pilis užėmė 9 ha. plotą, o stačiakampį kiemą juosė aukštutinis pylimas, gynybinis griovys ir žemutinis pylimas. Rezidentiniai rūmai buvo 3 – jų aukštų, o galinius fasadus puošė frontonų dekoratyviniai stulpeliai ar bokštai.
Pilis 2 kartus buvo nuniokota švedų, po ko jos atstatymo projektą parengė architektas Teofilis Spinofskis. Įrengti tikslių geometrinių formų pylimai ir gynybiniai grioviai. Rūmai, arsenalas, arklidės ir kiti pastatai buvo vėlyvojo renesanso stiliaus, kai kurios architektūrinės dalys pasižymėjo manieristiniu puošnumu. Pietinio rūmų fasado sienai gyvumo teikė įvairios
renesansinės detalės: kampų rustika, vis kitokios formos langai bei karnizai.
XVI pab. – XVII pr. pradėtos statyti rezidentinės pilys pagal naujus statybos principus. Dužiausiai tokios pilys sustiprintos tik gynybiniais bokštais turi uždarus kiemus.
Turbūt pirmas tokią pilį XVII am. Pradžioje pasistatydino Benediktas Sapiega Alšėnuose. Erdvų stačiakampį kiemą juosė dviejų aukštų rūmų korpusai. Korpusų fasadai lygūs, monumentalūs, vyravo horizontalios linijos ir plokštumos. Mūras – mišrios plytų ir akmenų konstrukcijos, rištas kalkių skiediniu. Perdangos, kaip ir būdinga renesansui – sklaitinės, sienos dekoruotos stiuko lipdiniais. Horizontalių korpusų ir vertikalių bokštų tūrių kompozicija komplekso siluetui teikė dinamikos ir plastiškumo. Deja, bokštai, uždengti smailėjančiais stogeliais, buvo gyvenami ir beveik jokios gynybinės reikšmės neturėjo.
Alšėnų pilis artima kitų LDK pilių architektūrai, bet turėjo ir savitų bruožų, kurie buvo būdingi Niderlandų renesansui, ypač dekoratyvinėse formose ir puošyboje.
Jurbarko rajone, Nemuno žemupyje, raiškiai į kraštovaizdį įsijungusi stovi Raudonės pilis. Pastatyta XVI amžiuje turtingo feodalo Krišpino Kiršenšteino iniciatyva. Iš pradžių buvo pastatyti tik du korpusai, kurie su aptvarinėmis sienomis formavo uždarą kiemą. Amžiaus pabaigoje buvo pristatytas renesansinis korpusas ir bokštas, kurį užbaigė karnizai ir kūginis stogas. Taip XVI – XVII a. riboje buvo sukurtas monumentalus renesansinis ansamblis.
Korpuse ir bokštuose buvo daug įvairių formų šaudymo angų. Interjeras buvo turtingai dekoruotas taikomosios dailės dirbiniais. Pirmo aukšto salę dengė cilindrinis skliautas. Aplink rūmus 25 ha. plote plytėjo parkas prisodintas įvairios augalijos.
Nepaisant to, kad XVIII a. vakarinė siena su vartų statiniu buvo nugriauta, pilis išliko kaip vienas ryškiausių renesanso architektūros pavyzdžių.
Renesanso formų išliko ir monumentalioje Panemunės (Gelgaudų) pilyje, pradėtoje statyti 1604 m. ant dešiniojo Nemuno kranto. Manoma. Kad ją statęs architektas P. Nonchartas. Trapecijos plano kiemą supo trys korpusai bei gynybinė siena su šaudymo galerijomis. Korpusų fasadai tinkuoti pilku tinku, karnizai ir langų kraštai baltinti. Langai dideli, renesansiniai, su metalinėmis grotelėmis. Svarbiausi pilies architektūriniai akcentai – du keturaukščiai cilindriniai bokštai. Skirtingų spalvų horizontalios juostos dalino juos į tarpsnius. Kiemo fasadų vaizdą įvairino asimetriškai įkomponuotos durų ir langų arkos.
Rūmus supo peizažinis parkas ir penki kastiniai tvenkiniai.
Vėlesnės rekonstrukcijos keitė pilies struktūrą, bet ji iki šiol liko vienu įspūdingiausiu rezidencinių pilių pavyzdžiu.
Rūmai