Konceptualizmas
Moderniojo meno istorijoje sąvoka “konceptualus” vartojama gana dažnai. Ja gali būti apibūdinta tiek Modriano, tiek Klee, tiek Le Witto kūryba, nors jų menas atstovauja perdėm skirtingoms modernizmo kryptims.
B. ir S. Myersų “XX a. meno žodyne” terminas “konceptualusis menas” apibūdinamas kaip “plati sąvoka, įtraukianti įvairovę septintojo – aštuntojo dešimtmečių meno kūrinių, kuriuose koncepcija yra svarbiau už pačią darbo realizaciją; tai menas, kuriame ryškus šuolis nuo meno kaip objekto iki meno kaip idėjos; aukščiau materialaus iškyla laikas, energija, judesys”. Ši definicija yra ganėtinai plati ir aprėpia daugumą konceptualaus ir “dematerializuoto” meninio aktyvumo formų, neišskaidydama jų į atskiras kryptis pagal mažiau reikšmingus tik tos krypyties požymius.
Beveik visi autoriai, rašantys apie konceptualizmą, nors skirtingai suprasdami šį reiškinį, konceptualiojo meno kilmę sieja su prancūzų menininko Marcelio Duchamp`o Dada periodo kūryba. M. Duchamp`as, kuris tvirtino, jog “ jį labiau domino idėjos nei galutinis produktas”, paėmė paprastą pisuarą, paženklino jį savo pseudonimu “R. Mutt” ir kaip skulptūros kūrinį, pavadintą “ Fontanu”, eksponavo 1917 metais New Yorke surengtoje parodoje. Pisuaras, kaip ir kiti to laiko Duchamp`o “Ready – made” kūriniai (butelių džiovykla, kastuvas sniegui ir t.t.), teisėtai laikomi pirmaisiais protokonceptualiojo meno pavyzdžiais, nes šie kūriniai pirmą kartą meno istorijoje paliudijo, jog menininkas sąmoningai kvestionuoja pačią meno sampratą. Anot H. Rosenbergo, Duchamp`as, pasirašydamas ant daiktų, pirktų paprastoje parduotuvėje, juos pakylėjo iki meno rango, parodydamas, jog meno esmė slypi ne kūrinyje, o paties kūrėjo individualioje meno sampratoje. Duchamp`as savo “Ready – made” kūriniais parodė, jog menas nėra susijęs su tradicinėmis tapybos ar skulptūros išraiškos priemonėnis, o gali būti sukurtas iš bet ko, nes yra labiau susijęs su menininko intencijomis negu su jo “ rankų darbo” produktais, įprasminančiais vienokį ar kitokį grožio suvokimą. Kitaip tariant, Duchamp`o “ Ready – made” darbuose koncepcija ir prasmė iškyla aukščiau plastinės formos, mintis – aukščiau jausminės patirties. O visa tai ženklino naujos, XX a. pradžios modernizmui opozicinės atšakos pradžią, kurią gerokai vėliau meno teoretikai įvardins “dadaistine”.
Konceptualizmas yra paskutinis, modernizmo linijinę raidą užbaigiantis meno judėjimas. Būtent ši skirtingo istorinio konteksto aplinkybė labiausiai skiria konceptualizmą nuo jo pirmtako Dada judėjimo. Šio tarpsmo, kai Dada opozicija modernizmo raidoje virto konceptualiojo meno pozicija, paskutinė svarbi pakopa buvo minimalizmo menas. Minimalizmas buvo pirmas tikrai “formalistinis” ir diušaniškas meno judėjimas. Grynos, abstrahuotos, klasikinio aiškumo ir grožio formos dėka, jis pasiekė intelektualaus, logiško ir analitinio meninio mąstymo, panaudojant “ Ready – made” formų įvairovę: matematines sistemas ( kompozicijos apskaičiavimui), geometrines formas, neperdirbtas industrines medžiagas ir konstrukcijas (kas atpalaidavo menininkus nuo objekto konstravimo). Minimalizmas – konceptualiausia formalistinio meno būsena. Jis atgaivino idėją, jog įmanomas progresas mene, taikant žinias ir idėjas iš įvairių pažinimo ir mokslo sričių. Visi su minimalizmu susiję kūriniai gali būti priskirti skirtingoms Proceso meno, Kūno meno, performanso sritims ( priklausomai nuo naudojamų medžiagų, atlikimo vietos, santykio su auditorija ir t.t.), tačiau juos vienija tie patys antikomercinio, neformalistinio dematerializuoto idėjos meno bruožai, būdingi to laikotarpio meninės pasaulėžiūros visumai.
Vienas būdingiausių konceptualiojo meno bruožų – kalbos panaudojimas – irgi yra susijęs su skirtingais meno konceptualumo lygmenimis. Įvairialypėje postminimalistų praktikoje, kalba buvo naudojama kaip priedanga ar papildoma komunikacijos priemonė, o radikaliojo konceptualizmo šalininkų Kosuth`o, Weinerio, Barry ir grupės “ Art and Language” narių kūryboje kalba ( dažniausiai spausdinto žodžio pavidalu) pasiekė kvaziformalaus statuso, tuo pat metu egzistavo kaip medžiaga ir turinys, o kiekvieno kūrinio esmėje glūdėjo meno sampratos paieškos.