GARLIAVOS JUOZO LUKŠOS GIMNAZIJA
Referatas
Ikona
Darba atliko:
Dovydas Teresius
Garliava
2005
Ikona ir menas
Vienas iš bruožų, skiriančių Rytų ortodoksų Bažnyčią nuo kitų krikščioniškų bažnyčių, – požiūris į ikonas ar šventuosius paveikslus. Ortodoksų tradicijoje ikonos yra esminės ir nepakeičiamos. Jos ne tik puošia bažnyčias ir šventuosius tekstus; jos yra būtinos Dievo garbinimo pilnumui.
Vadinasi, ikonos nėra tik nepriklausomos žmogaus kūrybinės veiklos išraiška, kuria naudojasi Bažnyčia savo tikslams. Ikona priklauso bažnyčios esmei; tai gyvybiškai svarbi žmogiškos veiklos sritis bažnyčioje, padedanti išreikšti krikščioniško apreiškimo tiesą. “Bažnyčia kalba daugeliu kalbų; tačiau kiekviena jų yra tiek bažnytinė, kiek sutampa su kitais krikščioniško tikėjimo išraiškos būdais”. Savo turiniu ir prasme ikona perteikia tą pačią tiesą, kuri yra išreikšta kitais esminiais Bažnyčios gyvenimo ir tikėjimo elementais, taip pat ir Šventuoju Raštu.
Kaip būtina garbinimo priemonė ikona esmiškai yra liturginė meno forma. Todėl Bažnyčia į ikonas žvelgia dieviškos ekonomijos kontekste ir mato jas ontologiškai susijusias su visu ortodoksų mokymu. Tai reiškia, kad estetinis konkretaus ikonografinio kūrinio vertinimas turi būti pagrįstas teologine mintimi ir menine išraiška. Svarbiausia ikonos paskirtis – tarnauti asmens dvasiniam gyvenimui. Ši požiūris išskiria ją iš kitų meno formų.
Skirtingai negu daugelis mano, šventieji paveikslai ortodoksų tradicijoje egzistavo nuo pat krikščionybės pradžios, kaip ir teologija, kuri juos įkvėpė. Septintasis Ekumeninis susirinkimas (Nikėja II 787) skelbė: “Paveikslų tapymo tradicija… egzistavo apaštališko skelbimo laikotarpiu. Tai byloja bažnyčių atsiradimas. Tai liudija šventieji tėvai ir istorikai, kurių raštai išliko iki mūsų laikų, tai tvirtina”. Šį teiginį Ortodoksų Bažnyčia grindė ne tik dokumentais, kitais medžiaginiais duomenimis, bet pačiu tikėjimo pagrindu – krikščioniško apreiškimo turiniu ir prasme. Kaip krikščionybės esmės išraiška šventasis paveikslas pirmiausia nepakeičiamas įsikūnijimo liudytojas. Kai Dievas tapo žmogumi, Dievo paveikslas pasirodė sukurtame pasaulyje. Ikona liudija, kad Senojo Testamento archetipai išsipildė įsikūnijusiame Dievo Sūnaus asmenyje, todėl Senojo Testamento draudimai tapyti šventuosius Dievo ar žmogaus paveikslus daugiau nebegalioja. Sūnaus asmenyje Dievas tapo regimas, todėl yra galima jį vaizduoti menine forma.
Pirmas ikonografijos kūrinys vaizduoja “ne rankomis tapytą paveikslą”: paveikslą, kuris, anot legendos, buvo paties Kristaus siųstas Edesos karaliui Abgarui. Panašios svarbos Bažnyčios atmintyje yra Theotokos – Dievo Motinos ikonų tradicija. Laikoma, kad pirmasis ją nutapė evangelistas Lukas. Šie du asmenys – įsikūnijęs Dievo Sūnus ir jo Motina Mergelė Marija atskleidžia visos dieviškos ekonomijos ir krikščioniško apreiškimo esmę. Anot trumpų Bažnyčios tėvų pasakymų, “Dievas tapo žmogumi, kad žmogus taptų Dievu”. Šios dvi prototipinės ikonos liudija Dievo Sūnaus įsikūnijimą Jėzaus Kristaus asmenyje ir žmonijos “sudievinimą” Dievo Motinos asmenyje. Jųdviejų dėka galime suprasti visą bažnytinio meno programą, išreikštą šventųjų paveikslų forma. Todėl bažnytinė šių dviejų ikonų tradicija (apipinta legendomis) buvo įtraukta į gyvą ortodoksų Dievo garbinimo audinį.Naujas pasaulėvaizdis
Krikščionybė keitė pasaulį ir žmonių pasaulėvaizdį – naujai buvo suvokiamas žmogaus likimas ir kūrybinio darbo prasmė. Pirmiausia šis pasikeitimas buvo išreikštas nauju požiūriu į medžiagą, ypač žmogaus kūną. Turint omenyje pagonišką kūno kultą, o kita vertus, jo niekinimą, krikščionybė atsisakė medžiagos “numedžiaginimo”. Priešingai, ji mokė apie žmogiškos prigimties perkeitimą ir kūno išganymą prisikėlimu. Medžiaga tampa išganymo priemone ir įgyja lemiamą reikšmę. Jonas Damaskietis rašė: “Negarbinu medžiagos. Garbinu medžiagos Kūrėją, kuris tapo medžiaga dėl manęs, kuris panoro apsigyventi medžiagoje ir kuris per medžiagą mane išgelbėjo”. Medžiagos savybė gelbėti ir išreiškiama bažnytiniu menu.