GOTIKA
Gotikinės katedros stiebiasi dangun nesuskaičiuojami bokštų ir
bokštelių, niupergų (dekoratyvinis gotikinės architektūros elementas:
trikampis skydas su viršūne virš lango, durų ar portalo), fialų (smailus
statinio bokštelių), smailių arkų strėlėm. Žinoma, imponuoja aukštis, bet
nenustebina, o stebina gausumas ir įvairumas aspektų, atsiskleidžiančių
tada, kai apeini katedrą aplinkui.
Gotiškos katedros ne tik aukštos, bet ir labai ištęstos: Eartro
katedros ilgis – 130 metrų, o jos transepto (pertvara – bazilikinės arba
lotyniško kryžiaus plano bažnyčios skersinė nava (tarp presbiterijos
(presbiterija – vieta bažnyčioje prie didžiojo altoriaus) ir išilginių
navų) – 64 metrai; norint vien tik apeiti ją aplinkui, reikia nužingsniuoti
ne mažiau kaip pusę kilometro. Ir kyla jausmas, panašus į tą, koks būna
vaizdingoje kalnuotoje vietovėje, – reginys visą laiką nejučiomis keičiasi,
ir už kiekvieno posūkio matosi nauji kalnų siluetai, kyšuliai, tarpekliai.
Jei romaninės bažnyčios formos aiškios ir lengvai apžvelgiamos, tai
gotikinė katedra neapžvelgiama, dažnai asimetriška, jos dalys nevienalytės:
kiekvienas jos fasadas su savo portalu (vartai, puošnus įėjimas į pastatą)
yra individualus. Sienų lyg ir nėra. Pakopomis kyla aukštyn masyvūs
atraminiai stulpai – kontraforsai, o jų tarpuose – be galo sudėtingas,
permainingas ažūrinių formų žaismas. Arkos. galerijos, bokštai, didžiuliai
langai – čia siauri ir aukšti, čia apvalūs (vadinamosios gotiškos rožės),
su spalvotais stiklais ir įmantriausių rėmų raizginiu. Ir visos tos erdvės
katedroje apgyventos – tiek viduje, tiek iš lauko, pristatyta galybė
skulptūrų (Šartro katedroje – apie dešimt tūkstančių vien tik statulų). Jos
užima ne tik portalus, galerijas ir kolonų laiptelius, bet stūkso ir ant
stogo, ant karnizų, glūdo po koplyčių skliautais, suktuose laiptuose, ant
nutekamųjų vamzdžių… Žodžiu gotikinė katedra – tai visas pasaulis.
Ji iš tikrųjų telkė savyje viduramžių miesto gyvenimą. Jeigu net dabar,
šiandieniniame Paryžiuje, gotikinė Dievo Motinos katedra dominuoja visame
mieste ir prieš ją blanksta baroko, klasicizmo, ampyro (XIX a. l pusės
Europos architektūros ir dailės stilius, vėlyvoji klasicizmo atmaina)
architektūra, tai galima įsivaizduoti, kaip įspūdingai ji atrodė anais
laikais, kada neturėjo architektūrinių varžovų, ir aplinkui ją tebuvo
kreivos gatvelės ir maži namukai Senos pakrantėse.
Tada katedra buvo ne tik pamaldų vieta. Kaip ir rotušė, tai buvo
visuomeninio gyvenimo centras. Rotušėje telkėsi praktiškoji to gyvenimo
pusė. joje buvo sprendžiami visi reikalai, susiję su miesto valdymu, o
katedroje be pamaldų, buvo skaitomos universiteto paskaitos, vyko
vaidinimai (misterijos), kartais joje posėdžiaudavo parlamentas, kartasi
net buvo sudarinėjamos prekybos sutartys.
Pasikeitus miesto gyvenimo poreikiams, vietoje uždaros, storasienės,
panašios į tvirtovę romantiškos katedros atsirado erdvi, atvira viduje.
Visų pirma, žinoma, buvo pakeista pati konstrukcija. O po konstrukcijos
pasikeitė estetika, tai yra architektūrinis stilius. Sunku pasakyti, kas
pirmiau pasikeitė – technika ar estetika. Tikriausiai tai buvo vieningas
procesas – viskas kito vienu metu.
Šiaip ar taip, posūkis į gotiką prasidėjo nuo architektūros ir jau
paskui palietė skulptūrą ir tapybą. Architektūra buvo ir liko viduramžių
menų sintezės pagrindas. Jei palyginsime tipiškus, brandžius romaninio
stiliaus ir gotikos pastatus, tai atrodys. kad jie visiškai skirtingi:
vieni – įkūnytas masyvumas, kiti – lengvumas. Bet jeigu paminėsime
tarpinius, pereinamojo tipo pastatus (tokių nemaža), matysime, kad iš esmės
jie giminingi, ir kad gotikinė architektūra išaugusi iš romaninės.
Visas gotikinio statinio lengvumas ir pasakiškumas turi racionalų
pagrindą: jis priklauso nuo karkasinės architektūros sistemos; pastatas –
tai karkasas, skeletas iš smailaus skliauto, arkbutanų (arkbutanas –
išorinė atraminė arka, perduodanti skliauto skėtimą į apatinius ramsčius
(kontraforsus), kurie yra iš pastato laukinės pusės) ir kontraforsų.
O pati siena nieko nelaiko, ji nereikalinga konstrukcijai. Todėl ji ir
nedaroma aklina. Vietoje jos atsiranda kiaurinės galerijos, arkados (arkada
– vienodų arkų eilė), didžiuliai langai.
Galerijose statomos skulptūros, langai panaudojami monumentaliajai
tapybai iš spalvoto stiklo, duodančiai nuostabų efektą: sodrūs jos
atspalviai, raudoni, mėlyni, violetiniai ir geltoni, daug kartų sustiprinti
kiaurai veriančių saulės spindulių, traškėte traška. Viduramžių dailininkai
itin mėgo grynas skambias spalvas: tatai matyti ir iš vitražų, ir iš
miniatiūrų, ir iš nuspalvintų skulptūrų. Net viduramžių filosofas Tomas
Akvinietis skyrė ir ryškumą, ir aiškumą prie svarbiausių grožio požymių, ir
todėl, – rašė jis toliau, – mes vadiname gražiais tuos daiktus, kurie
nudažyti ryškia spalva. Kartais girdima nuomonė, kad gotikinės katedros
yra
mišrios, smarkiai perdėta. Nei iš lauko nei iš vidaus jos nedaro slegiančio
įspūdžio. Jos gražios pažiūrėti, erdvios, dinamiškos, – tai reiklaus
viduramžių miesto gyvenimo įkūnijimas. Jos skirtos dideliems žmonių
sambūriams. jų aukšti bokštai – befrua – buvo žvalgybos bokštai, varpas
šaukė miestiečius ir į pamaldas. ir į sueigas; palei katedrą be atvangos
virė gyvenimas su visomis jo žemiškomis aistromis ir interesais. Gotikinis
stilius ne niūrus ir ne liūdnas; jis audringai, temperamentingai
dramatiškas.
Katedros ir rotušės miesto hormenų (savivaldos organai) užsakymu buvo
statomos iš lėto ir ilgai –dešimtmečius ar net šimtmečius.
Visa gotikinių katedrų meninė puošyba, įskaitant statulas, reljefus,
vitražus ir altorių tapybą, – tai savotiška enciklopedija, kurioje sutelkta
visa viduramžių žinija, aišku pajungta tarnauti teologijai. Tačiau
kiekvienoje katedroje galima įžvelgti vieną pagrindinę, visai jai bendrą
temą. Paryžiaus katedra skirta Dievo Motinai ir viskam, kas galėjo būti su
ja susiję. Amjeno katedroje įkūnyta mesianizmo idėja: jos fasade – pranašų
figūros. Katedra Lane į pirmą planą iškelia mokslų ir laisvųjų menų
alegorijas ir pasakoja apie sutvėrimo stebuklus. Reimsas – tautiškiausias
ir istoriškiausias: jame ypatingas vaidmuo skiriamas Prancūzijos karalių
portretams. Buržos šlovina šventųjų dorybes. Šartro katedra
„enciklopediška“: ji apima visus viduramžių minties atsišakojimus ir teikia
platų simbolinį tiek dangiškojo, tiek žemiškojo pasaulio vaizdą. Šitų
vaizduojamųjų teologinių enciklopedijų idėjos buvo, apskritai imant, tokios
miglotos, alegorijos tokios sąlyginės, kad jų prieglobstyje rasdavo sau