Ypač akivaizdžiai ir dramatiškai bei pilnai atsiskleidžia gyvenimiškasis, žemiškasis turinys gotikoje. Gotika susijusi su viduramžių miestų – komunos gyvenimu, su miestų kova dėl nepriklausomybės nuo feodalinio senjoro. Tai naujas ir svarbiausias etapas vidurinių amžių istorijoje, pakeitęs feodalinį susiskaldymą. Gotikinis menas paplito visoje Europoje, bet geriausius vaisius davė Prancūzijos miestuose. Terminas Gotika kilęs iš germanų genties – gotų – pavadinimo. Tai – architektūros ir meno stilius, susiformavęs XII a. Prancūzijoje ir vyravęs XIII-XV a. Europoje.
Gotikos bazilikinė sistema išsivystė iš romaninio stiliaus, pradėjus naudoti skliautus su nerviūromis (nerviūra – išsikišusi, profiliuota skliauto briauna), smailias arkas, o taip pat kontraforsus (vertikali išsikišusi mūrinės sienos atrama sienai sutvirtinti arba skliautų perdangų skėtimo jėgoms atremti) ir arkbutanus (išorinė atraminė pusalkė, perkelianti skliauto skėtimo jėgas į apatinius ramsčius – kontraforsus) skėtimosi jėgoms atremti. Gotikai būdingos smailos arkos, aštrūs profiliai, architektūros masės skaidymas dekoratyviniais elementais, sudėtingi skliautų raštai, geometriniai akmens raizginiai ir vitražai languose, gausios skulptūros pastatų fasaduose ir viduje, smailos, ažūrinės bokštų viršūnės. Greta renesanso ir baroko gotika egzistavo iki XVII a.
Vienas svarbiausių gotikinės katedros bruožų – aukštis. Jos stiebiasi į dangų nesuskaičiuojamom bokštų, bokštelių , vimpergų (dekoratyvinis elementas – trikampis skydas su viršūne virš lango, durų ar portalo), fialų (smailus bokštelis), smailų arkų strėlėm. Gotikos katedros ne tik aukštos, bet ir labai ištęstos. Šio stiliaus katedra neapžvelgiama, dažnai simetriška, jos dalys nevienalytės: kiekvienas jos fasadas su portalu individualus. Sienų nejauti, atrodo, kad jų nėra. Pakopomis kyla aukštyn masyvūs atraminiai stulpai, o jų tarpuose be galo sudėtingas ir permainingas ažūrinių formų žaismas, arkos , galerijos, bokštai, kažkokios aikštelės su arkadomis, dvigubi arkbutanai, arkbutanai su kolonėlėmis, didžiuliai langai – tai siauri ir aukšti, tai apvalūs, vadinami gotiškomis rožėmis), su spalvotais langais ir įmantriausiu rėmų raizginiu.
Gotikos katedroms būdinga gausybė statulų, kurios užima portalus, galerijas, kolonų kapitelius, stūkso ant stogo, karnizų, glūdi po koplyčių skliautais, įvijuose laiptuose, ant nutekamųjų vamzdžių, ant konsolių. Gotikinės katedros didybė pribloškia, apstulbina, jai nėra lygių viduramžių miestuose, ji kaip karalienė iškyla virš kreivų gatvelių ir mažų namų. Dažnai katedra būdavo tokia didelė, kad visi tuometinio miesto gyventojai nebūtų galėję jos užpildyti. Pasikeitus miesto gyvenimo poreikiams , vietoje uždaros, storasienės, panašios į tvirtovę romaniškos katedros atsirado erdvi, atvira viduje katedra. Visų pirma buvo pakeista konstrukcija, o po konstrukcijos pasikeitė estetika, tai yra architektūros stilius. Šis pasikeitimas buvo vieningas procesas. Visas gotikinio statinio lengvumas ir pasakiškumas turi racionalų pagrindą: jis pereina nuo karkasinės architektūros sistemos. Pastatas – tai karkasas, skeletas iš smailaus skliauto, arkbutanų ir kontrforsų. Pati siena nieko nelaiko. Taigi ir nereikia ją statyti ištisinę, atsiranda kiaurinės galerijos, arkados ir didžiuliai langai. Galerijose atsiranda statulos, langai panaudojami monumentaliajai tapybai iš spalvoto stiklo. Daugumoje gotikos katedrų skulptūrinė puošyba nusveria tapytinę, jei neskaitysime vitražų. Tai, be abejo, nulėmė architektūros stilius: pastatų sienos ažūrinės ir todėl netinkamos freskoms.