Turinys
I. Įvadas……………………………………………………………………………………..3
II. Verbos…………………………………………………………………………………….4
1. Su pavasariu…………………………………………………………………………5
2. Mitologinė prasmė………………………………………………………………..5
3. Verbos, kurias neša šventinti ir jų prasmė………………………………..5
4. „Verbų“ šventimas………………………………………………………………..6
5. Papročiai……………………………………………………………………………..6
6. Augalų rinkimas……………………………………………………………………9
7. Verbos – iš augalų ir iš popieriaus…………………………………………..9
8. Žolelių įvairovė…………………………………………………………………….9
9. Senoliai sako………………………………………………………………………11
10. Mošiutės sesers palikimas…………………………………………………….12
III. Išvados………………………………………………………………………………13
IV. Iliustacijos…………………………………………………………………………14
V. Literatūra…………………………………………………………………………..28
Įvadas
Verbų sekmadienis – neatsiejama pavasario dalis. Ir nors
dažnai girdime sakant, kad šių dienų visuomenė darosi vis
uždaresnė, vis labiau skubanti, tačiau kasmet Verbų sekmadienį
į bažnyčias plūsta daugybė žmonių.
Temos aktualumas:
Man ši tema aktuali tuo, kad mano močiutės amžinatelsė
sesuo rišdavo verbas, jas pardavinėdavo turguje bei prie
bažnyčios. Kai dar buvo gyva, kiekvienai šeimai padovanojo po
verbą. Taip pas mus atsirado namuose verba, kuri yra vienintelis
prisiminimas apie senelės seserį.
Darbo tikslai:
1. Susipažinti su Lietuvos bei užsienio verbomis.
2. Išsiaiškinti kada buvo renkamos gėlės, žolės bei kokios.
Uždaviniai:
3. Paaiškinti verbų šventinimo papročius, jų kilmę.
4. Paaškinti plakimo verba svarbą.
5. Susipažinti su paliktu daiktu.
6. Pateikti verbų ornamentus.
7. Pateikti spalvinius variantus.
Tyrimo objektas – Verba
Objekto amžius – apie 30-40 m. (tiksliai niekas nežino).
Verbos
Nutirpus sniegui ir pradėjus dygti žolei, balandžio pa¬baigoje žemdirbiai švęsdavo pavasario atėjimo šventę, kurios metu garbindavo deivę Žemyną – Žiedkelę. Šią šven¬tę 325 m. katalikų bažnyčia susiejo su Velykomis. Jos esti ne vienu laiku, nes Nicos bažnytinis susirinkimas VIII a. nusprendė Velykas švęsti praėjus 14 dienų nuo pavasario pradžios, t. y. pirmą sekmadienį po vasarinio mėnulio pilnaties. Kadangi mėnulio pilnatis kiekvienais metais būna skirtingu laiku, tai ir Velykos kasmet šven¬čiamos vis kitą dieną. Pavasarinė mėnulio pilnatis būna ne anksčiau kaip kovo 21 d. ir ne vėliau kaip balandžio 26 d. Priešvelykinės apeigos pradedamos prieš savaitę, t. y. nuo Verbų sekmadienio. Tą dieną Kristus įjojęs Jeruzalėn ir jam po kojomis kloję palmių šakų. Pastarajam įvykiui prisiminti bažnyčia pradėjo šventinti verbas. Ta¬čiau šis paprotys pirmiausia buvo susietas su pagoniškuoju medžių kultu.
Net ir įvedus Lietuvoje krikščionybę, žmonės neatsi¬sakė apeigų su minėtais augalais. Bažnyčia, nepajėgdama tų papročių išnaikinti, leido juos šventinti Verblų sekma¬dienį.
Po Verbų sekmadienio ėjo vadinamosios didžiosios die¬nos – antradienis, trečiadienis, ketvirtadienis (Suvalkijoje buvo vadinamas švariuoju arba žaliuoju), penktadienis ir šeštadienis, – šiomis dienomis mūsų žmonės taip pat atli¬kinėdavo įvairiausias apeigas, magiškus veiksmus, netu¬rinčius nieko bendra su krikščionybe, o paveldėtus iš se¬nosios pagoniškosios pavasario šventės. Ši savaitė dar buvo laikoma vėlių savaitė. Žiloje senovėje per pavasario šventes būdavo garbi¬nami anksčiausiai rodantys gyvybės ženklus augalai, kurie esą turėdavo magišką galią pagreitinti augmenijos pabudimą, pagerinti žmonių sveikatą, pašalinti visokį blogį. Tikėta, kad augaluose besikaupianti gyvybės – augimo ir vaisingumo jėga. Mūsų krašte tokiais augalais buvo laikomos tam tikrų gluosnių rūšys, duodančios vyriškosios ir moteriškosios lyties sporų. Iš gluosnių pažymėtina blinė, turinti moteriškosios lyties sporų, ir žilvitis – ¬vyriškosios. Šie augalai apie vasario pabaigą bei kovo pradžią išleidžia pumpurus – „kačiukus“, pranašaujančius besiartinantį pavasarį.
Su pavasariu
Nors kalendorinis pavasaris prasideda kovo 21-ąją, bet balandis – tai tikrasis gamtos prisikėlimo metas. Fenologiniame kalendoriuje įrašyta: „Balandis _ tai tikrasis pavasaris, dovanojantis žmogui ilgesnį saulės spindulį, laukų žalumą, paukščių dainą ir gražiausią, ilgai lauktą prisikėlimo ir vilties šventę – šv. Velykas“.
Mitologinė prasmė
Mitologinėje tautosakoje balandis siejamas su nepaprasto vaisingumo deive Blinde. Mitinė tautosaka pasakoja, kad Blindė buvusi
nepa¬prastai vaisinga moteris, labai lengvai gimdydavusi gau¬sybę vaikelių ne tik natūraliu būdu, bet ir iš rankų, kojų bei galvos. Žemė, visų vaisingiausioji motina, ėmusi jai pavydėti tokios didelės laimės. Kai kartą Blindė ėjusi per klampią lanką, jos kojos įklimpusios į žemę taip, kad ji jokiu būdu negalėjusi jų ištraukti. Iš didelio nusiminimo ši moteris pavirtusi medžiu.
Žilvitis – gluosnis, duodantis vyriškąsias sporas, – taip pat buvo laikomas nepaprastu, šventu medžiu. Tautosa¬koje pasakojama, kad jis yra išaugęs iš slaptai nužudyto ir palaidoto žmogaus. Padaryta iš žilvičio birbynė prakal¬banti žmogaus balsu, pasakanti, kas jį nužudęs. Dėl raudonos spalvos jo bijančios piktosios dvasios. Be to, pasta¬roji buvusi magiška priemonė, atgaivinanti apmirusią že¬mę, suteikianti jai vaisingumą, žmonėms sveikatą, laimę ir pan.
O kaip atrodo verbos, kurias neša šventinti, ir kokia jų prasmė?
Prieš Velykas – Didžioji savaitė. Ji prasideda Verblų sekmadienį. Tą dieną esą Kristus įjojęs į Je¬ruzalę, ir žmonės jam po kojomis kloję palmių ša¬kas. Daugelyje šalių šią dieną vadina Palmių sekmadieniu. Tam įvykiui atminti ir imta šventinti verbas.
Tačiau verbos, su jomis atliekamos apeigos, yra susijusios su pagoniškuoju medžių kultu. Medžiams, anksčiausiai pradedantiems sprogti ir pasižymintiems dideliu gyvybingumu, buvo priskiriama magiškoji galia. Tokie medžiai Lietuvoje yra žilvitis ir blinde. Išskirtinėmis savybėmis lietuvių tikėjime pasižymi ėglis (kadagys) ir beržas. Todėl verbos daromos iš tų medžilų šakelilų.
Apie Merkinę į bažnyčia nešasi šventinti žilvičio ir ėglio šakeles, papuošę puokštelę dirbtiniais žiedais.
Kiti nešdavosi tik ėglio. Ta puokš¬telė ar šakelė ir vadinama verba.
Kitose Europos ša¬lyse šventina palmių, alyvų šakeles.
Verbų sekmadienį į bažnyčią verbas nešėsi visi¬ – kas didesnę, kas mažesnę. Didžiausią turėjo namų šeimininkė. Vaikų verbos buvo kuklesnės – dvi, trys šakelės.
“Verbų” šventimas
Verbos švenčiamos paskutinįjį sekmadienį prieš didžiausią pavasario šventę Velykas (balandžio mėnuo). Lietuvoje ir daugelyje kitų Europos valstybių tikima, kad Verbų dieną pašventintų anksčiausiai pavasarį išsprogstančių augalų šakelės, palietusios žemę ar gyvūnus, skatina jų augimą, vaisingumą, sveikatą.
Iki mūsų dienų daug kur tikima, kad per Verbas pašventinti kadagiai, žilvičiai gali apsaugoti nuo negandų, perkūno, o pasėliams padeda apsiginti nuo ledų, graužikų, sausros. Verbos šakelėmis arba nubrauktais spygliais smilkė kambarius, rūkydavo audringus debesis, nes tie nuo dūmų išsisklaido, šakeles dėdavo ir po višta, kad vanagas nepultų viščiukų, rūkydavo išgena¬mus pirmą sykį gyvulius, trobas, bites aviliuose, einantį pirmą kartą arti artoją. Šių medžių rykštėmis žmonės muš¬davo ir gyvulius, kad jie būtų sveiki ir nebijotų įvairiausių piktų antgamtiškų jėgų. Dar ir šiandien, ką tik iš bažnyčios parnešta verba pasmilkoma troba, kiti sodybos pastatai – tai juos turi saugoti nuo gaisrų, audrų, kitų negandų. Daug kur verbų šakeles dėdavo ir ant mirusiųjų kapų.
Papročiai