Panevėžio „Minties“ vidurinė mokykla
Referatas
Rokoko stilius Lietuvoje
ir
pasaulyje
Ruosė: Raimonda
Pintukaitė 9e
Panevėžys 2005
Rokokas (pranc. Rococo, iš rocaille – toks ornamentas.Pavadinimas kilo iš prancūziško žodžio rocaille (rokailis), kuris reiškė tuo metu madingus akmeninius ir kriauklinius sodo papuošimus, taip pat pačius akmenukus ir kriauklytes) Prancūzijoje po karaliaus Liudviko XIV, „karaliaus sailės“, mirties (1715) prasidėjusi meno epocha, kuri baroko Versalio pompastiką redukavo į komfortabilius miestietiškus rūmus Paryžiuje. Rokokas yra tam tikra dekoro maniera vėlyvojo baroko laikotarpiu. Šis stilius pirmučiausiai reiškėsi kaip dekoracijų stilius: lengvi, elegantiški ornamentai (rokailiai), rokoko stiuko plastika, auksuotomis detalėmis ir rokoko freskomis puošiamos civilių ir sakrolinių pastatų sienos ir lubos. Rokokas suklestėjo apie 1730 metus; dailūs užraitų ornamentai ir augaliniai motyvai užtvindė architektūrą, spindėdami auksu ir baltumu. Rokoko gimtinė Prancūzija savo architektūroje netrukus atsisakė šio stiliaus, tačiau Austrijoje ir P. Vokietijoje jis toliau gyvavo elegantiškuose ir gracinguose fasaduose bei vidaus apdailoje. Džiugios, šventiškos ornamentikos formos klestėjo archchitektūroje, tapyboje, plastikoje, kalvystėje ir sąlygojo šių meno šakų sambūvį, pasireiškiantį rokoko menų sintezės kūriniais. Prancūzijos rokoko tapytojai – A. Watteau, F. Boucher ir J. B. Pater‘as – mėgavosi šviesos ir spalvų efektais; anglas W. Hogarthas visa tai papildė kandžia ironija; Vokietijos regione kūrė su medžiu dirbantys skulptoriai ir freskų tapytojai – I. ir M. Guntheriai, P. Trogeris, J. A. Feuchtmayras, Italijoje – tapytojai Canaletto, G. Tiepolo ir G. Guardi.
KULTŪRA
XVIIIa. Sustiprėjo humanistinės idėjos, imta kritikuoti feodalizmo sistema, socialinis neteisingumas. Rokokas, kaip baroko tęsinys, buvo valdančios klasės, kurios viešpatavimas baigėsi, stilius. Rokokas susiformavo Prancūzijoje, vėliau paplito po visą Europą. Absoliutinei monarchijai praradus pozicijas, naująjį stilių ėmė veikti kylančios buržuazijos ideoligija. Formavosi Švietimo idėjos, siekusios pasaulį partvarkyti sveiko proto pagrindu, užsimojusios mokslu, menu ir švietimu pažinti ir tvarkyti gyvenimą. XVIII a. Dominavo racionalistinė, besiremianti protu filosofinė kryptis. Ji iškėlė gamtos kultą, stojo prieš tikėjimą antgamtiškumu. Žano Žako Ruso (Jean Jaques Rousseau) kvietimas grįžti į pirmapradės, nekaltos ir grynos gamtos prieglobstį atsispindėjo ir visame šio laikotarpio mene. Tapyboje natūralios gamtos kulto padarinys – tariama gamta, virtusi aviganių ir piemenų idilija pastoralinėse scenose.
Kultūrinės situacijos pokyčius lėmė ir stiprėjantis buržuazijos vaidmuo. Kultūros centrai iš monarchų rezidencijų persikėlė į miestus – teatrus, nedideles vilas, salonus, kuriuose buvo rodomi naujausi meno kūriniai, vyko diskusijos apie meną. Svarbiausia meno paskirtis – puošti nerūpestingą aukštuomenės gyvenimą. Didelis dėmesys skirtas taikomajai dailei, puošybos elementams, įvairiems paauksuotiems porcelianiniams niekučiams. Ypač madingi pasidarė iš Kinijos atvežti meno gaminiai. Menas tapo neatskiriama kasdieninio gyvenimo dalimi. Svarbiausias jo kriterijus – geras skonis. Manyta, kad, be talento ir įkvėpimo, menininkas privalo turėti ir nepriekaištingą skonį.
Prancūzijos karalių rūmuose XVIII a. Pradžioje susiformavo stilius, kuris dar vadinamas Liudviko XV stiliumi. Šis lengvas ir manieringas stilius užbaigia baroką, tačiau kartu yra jo tęsinys bei priešybė, tai yra savotiška vėlyvojo baroko atmaina. XVIII a. Vietoje didingų, monumentalių baroko pilių ir rūmų pradėtos statyti nedidelės jaukios rezidencijos ir vilos. Visi siekė patogumo. Pastatų planavimą ir fasadus rokoko stilius mažai paveikė – jis vyravo vidaus puošyboje. Palyginti su baroko iškilmingumu, rokoko stiliaus interjerai intymesni, gracingesni. Interjerų sienų plokštumos skaidytos veidrodžiais ir dekoratyviniais pano, kurių papuošimai ryškino asimetriškas, vingiuotas ir šakotas formas. Ypač mėgti kriauklių , gėlių, vandens purslų motyvai. Didingas baroko sales pakeitė švelnūs pasteliniai perlų pilkumo, auksinių ir sidabrinių tonų buduarai ir kabinetai. Tokiomis pat šviesiomis spalvomis dekoruoti taikomosios dailės kūriniai. Liudviko XV stiliaus baldai, indai, drabužiai buvo įmantrių formų, kupini fantazijos. Tuo metu paplito rytietiški dekoro motyvai, kurie puikiai derinosi su rokoko dvasia.
TAPYBA
Tapyboje dominavo šviesūs rožiniai ir žydri tonai, virpantišviesa, paslaptingi peizažo fonai. Šalia aliejinių dažų dailininkai dažnai naudodavo pasteles. Labai dažnai paveiksluose vaizduodavo piemenis ir piemenaites. Bet tai ne paprastų, iš liaudies kilusių žmonių vaizdavimas, o sąlygiškos piemenų scenos, sukurtos persirengusių aristokratų
Prancūzija. XVIII a.tapyboje įvyko ryški permaina.
Nedidelės vilos, jaukūs buduariai reikalavo mažesnio formato paveikslų. Paveikslų tematika tapo intymesnė, kameriškesnės. Koketiškos ir manieringos scenos, idiliški peizažai ir pastoralinės scenos pakeitė monumentalius istorinius ir religinius paveikslus. Švelnūs pasteliniai tonai išstūmė tamsias rudas, mėlynas, raudonas spalvas. Menas pasidarė žmogiškesnis, suprantamesnis. Palyginti su baroko dinamiškumu ir jėga, rokoko menas atrodė ir gležnas, ir trapus.
Antuanas Vato (Antoine Wateau, 1684 – 1721), Paryžiuje dirbęs flamandų kilmės dailininkas – rokoko stiliaus pradininkas tapyboje. Jis su liūdnos ironijos atspalviu tapė savo aplinką. Tapė šventes soduose ir teatrinius vaidmenius. Jie vaizduojami švelniais tonais. Dailininko personažai – aktoriai ir kareiviai, puošnios Paryžiaus damos ir piemenėliai, apsirengę stilingais ano meto drabužiais. Jo peizažai kupini „nepaliesto“ gamtos grožio ir dvasiningumo. Jo garsiausi paveikslai: „Draugija parke“, „Išplaukimas į Citeros salą“ ir „Žilis“, pasižymi švelniais, neryškiais, sidabriškai pilkšvais spalviniais deriniais, kuriuose vaizduojama: gracingos damos ir kavelieriai linksminasi poetiškame parkų fone, žaižaruoja šilkiniai drabužiai.
Fransua Bušė (Francois Boucher, 1708 – 1770) kūryba buvo labai įvairi: jis tapė mitologinius, religinius paveikslus, peizažus, portretus, erotines scenas, kuri yra lengvo turinio. Dailininkas mėgo vaizduoti grakščias ir liaunas merginas. Jo paveikslai išsiskiria žaisminga ir nerūpestiga nuotaika, pvz., „Amintas išvaduoja Silviją“, „Silvija, persekiojima sužeisto vilko“. Šio dailininko tapybą galime pavadinti – saldžia sienine tapyba.
Žano Onorė Fragonaro (Jean Honore Fragonard, 1732 – 1800) kūryboje kaip ir Bušė paveiksluose dominuoja lengva,koketiška, žaisminga erotika. Jo paveikslai kupini gyvybingumo, natūralaus žvalumo, humoro ir kurie yra arčiau gyvenimo budo, pvz., „Meilės fontanas“.