G o t i k a
Gotika, viduramžių architektūros ir dailės stilius. Jis išaugo iš Romaninio stiliau XII a. viduryje Prancūzijoje. XIII – XV a. vyravo daugelyje Europos šalių, greta renesanso plito iki XVII amžiaus. Gotikos menui turėjo įtakos amatų ir prekybos suklestėjimas, miestų augimas. Vyravo architektūra. Buvo statomi radialinio ir stačiakampio plano miestai daugiausia siauromis, vingiuotomis gatvelėmis, su katedra, rotuše, pilimi, cechų, pirklių namais, prekybos halėmis, mūriniais gyvenamaisiais namais. Gotikos klestėjimo laikotarpiu ištobulėjo statybos technika, pradėta vartoti sudėtingas konstrukcijas ir menines formas. Vyraujanti statybinė medžiaga buvo akmuo. Gotikiniams (bazilikiniams, haliniams) kulto pastatams būdinga vertikalus erdvės skaidymas, skliautai su nerviūromis, kontraforsai ir arkbutanai, konstruktyvinės smailėjančios arkos, ažūrinės bokštų viršūnės, vitražai, gausios skulptūros, reljefiniai akmens ornamentai eksterjere ir interjere.
Architektūra
Gotikos stilistinės architektūros pradžia Lietuvoje; plito nuo XIVa. antros pusės, klestėjo iki XVI a. pabaigos. Šiuo laikotarpiu ėmė sparčiai augti miestai. Po katalikybės įvedimo (1387) pastatyta daug kulto pastatų; šaunamojo ginklo atsiradimas paspartino gynybinės architektūros raidą. Skiriami du Lietuvos Gotikos raidos laikotarpiai: ankstyvasis (XIV a. antroje pusėje – XV pirmoje pusėje. Reikšmingiausias Gotikos paminklas yra šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių ansamblis Vilniuje. Ankstyvosios Gotikos pastatai masyvūs, santūrių formų artimi Lenkijos, Prūsijos, šiaurės Vokietijos Gotikai. Brandžiosios Gotikos statiniai grakštesni, savitesni, gausiai išpuošti, jiems turėjo įtakos Dancigo Gotika. Nuo XVI amžiaus vidurio Gotika plito draugia su Renesansu; Gotikiniai buvo gynybiniai kulto ir civiliniai pastatai. Gotikinių pastatų pamatai mūryti iš lauko akmenų. Sienos kiautinės ( paviršiuje plytos, viduje – akmenys). Rišamoji medžiaga buvo kalkių skiedinys. Pilių sienose lauko akmenų eilės kaitytos su plytų eilėmis. Kampai ir angokraščiai sumūryti iš plytų. Civiliniuose pastatuose daugiau naudotos plytos rištos gotikiniu būdu. Daugelio pastatų sienos buvo paremtos kontraforsais. Ankstyvojo laikotarpio kontraforsai masyvūs, stačiakampio skerspjūvio (šv. Mikalojaus bažnyčia). Brandžiojo laikotarpio kontraforsai aukšti, su įvairaus skerspjūvio pakopomis (Kauno Pranciškonų bažnyčia). Gotikiniai pastatai buvo su plokščiomis medinėmis lubomis arba skliautais. Skliautai būdavo cilindriniai ir kryžminiai. Pilių menių bei bažnyčių presbiterijų skliautai žvaigždiniai (Kauno Pranciškonų bažnyčia) ir tinkliniai (Kauno katedra). Angų ir nišų saramos buvo arkos pavidalo. Gyvenamuosiuose namuose labiausia plito pusapskritė arba segmentinė, kulto pastatuose – smailėjanti arka. Pilyse statoma išorėn išsikišę bokštai. Santūrūs pilių fasadai įgijo smailiaarkes angas, kontraforsus. Pastatų langai nevienodi, išdėstyti nelygiais tarpais. Kulto pastatai daugiausia trinaviai arba vienanaviai. Nava dažniausia perdengta medinėmis lubomis. Vienanavių bažnyčių fasadas simetriškas, su aukštu trikampiu arba kelių pakopų frontonu. Lietuvos gotikinių bažnyčių fasadų kompozicija turėjo vidurio Europos gotikiniams kulto pastatams būdingų bruožų. Tačiau nemažai ir savitumo. Savitas gotikos pastatų tipas buvo Vilniaus stačiatikių cerkvės. Jos stačiakampio plano, vienanavės ir trinavės su viena arba trimis pusapskritėmis apsidomis. Gotikos rotušės dviaukštės su bokštais, puošnių formų fasadais (Vilniaus, Kauno rotušės).