Turinys
1. Istorinis kultūrinis epochos apibūdinimas …………………………………………..3 psl.
2. Meninio stiliaus apibrėžimas………………………………………………3psl.
3. Vieno meno kūrinio analizė………………………………………………….3-4psl
4. Ryšiai,sąsajos su Lietuva……………………………………………………4-5psl.
5. Literatūra…………………………………………………………………….6 psl.1. Istorinis kultūrinis epochos apibūdinimas
Istoriškai šis laikotarpis maždaug apibrėžiamas XIII amžiaus pabaiga –XVI amžiaus pabaiga. Renesanso meniniai principai humanistinė pasaulėžiūra susiformavo Italijoje XV amžiaus pradžioje. Humanizmiu būdingas naujas požiūris į žemiškas vertybes, žmogų jį suprantantį gamtos pasaulį, pereinama prie pasaulėtinės kultūros.Viduramžiais vyravusį bendruomiškumą nustelbia meninko individualybės iškėlimas. Meninkas jau nebelaikomas paprastu amatininku, omeninė kuryba prilyginama ,,dieviškajai’’.Tikima žmogaus protu ir jo universaliomis kūrybinėmis galiomis.
Renesansas skirstomas į 4 periodus:
• Proterenesansą. Šis laikotarpis apima 1250-1420 metus.Tai pereinamasis laikotarpis nuo gotikos į renesansą, kuriame formuojasi nauja pasaulėžiūra, kalasi naujo meno daigai.
• Ankstyvąjį. Šis renesanso laikais nuo 1430 iki 1500 – klestėjo visos šakos: architektūra, skulptūra, tapyba.Ankstyvasis renesansas susiformavoFlorencijoje – pirklių, piukių amatininkų, politikų ir bankinkų mieste, kurį valdė meno globėjai ir meno žinovai.
• Brandųjį. Šis renesansas truko maždaug nuo 1550-1557 m. Visuose menuose žmogus pirmą kartą atskleidė asmenybė.
Humanistinės idėjos pasiekia savo apogėjų. Mokslas, menas iškyla į lyg iol neregėtas aukštumas, išauga kūrėjo indivudalumo reikšmė. Šiuo laikotarpiu įpatingą vietą užima didžiosios asmenybės, kurios paliko neišdildoma pėdsaką pasaulinėje kultūroje. Florencija vis dar buvo pagridinis meno centras, tačiau XV-XVI amžių sandoroje vis didesnę reikšmęįgyja Roma.
• Vėlyvąjį arba manierizmą
2.Meninio stiliaus apibrėžimas
Renesansas – (pranc. renaissance – atgimimas : rinacimento) prsaidėjusi XIV –XVI a. Europos meno epocha pasižymi ,,visų meno atgimimu antikos dvasia”. Meno istorikas G. Vasari 1550 šią epochą apibūdino drąsų polėkį, prasidėjusį ir užsibaigusį jo gyvenimo akivaizdoje. Laikotarpį tarp Giotto ir Tiziano J. Burckardas 1860 pavadino ,, renesanso kultūra Italijoje”.Renesansas labiau reiškėsi ne kaip apibrėžtas stilius , o kaip gyvenimo būdas. Atsižadėjus griežtų viduramžių nuostatų ir saitų, atsigrežus į klasikine antiką siekta aktivizuoti naujos kūrybos galias ir humanizmo dvasia formuoti laisvą žmogų.
Pagrindinis renesanso dailės objektas- žmogus- herojiška, visapusiškai išsilavinusi asmenybė.
3.Vieno meno kūrinio analizė
Viena renesanso viršūnių – Mikelandželas. Jo ilgas gyvenimas – tai Heraklio gyvenimas, virtinė žygdarbių, kuriuos jis įvykdė sielvartaudamas ir kentėdamas, lyg ne savo valia, o priverstas savo genijaus.
Mikelandželas buvo skulptorius, architektas, tapytojas ir poetas. Tačiau kad ir ko ėmėsi, pirmiausia ir visur jis – skulptorius; jo figūras, nutapytas ant Siksto koplyčios plafono, galima laikyti statulomis, jo eilėraščiuose, rodos, jauti skulptoriaus skaptą. Skulptūrą jis vertino labiau už visus kitus menus ir čia, kaip ir kitur, buvo Leonardo da Vinčio, menų ir mokslo karaliene laikančio tapybą, priešininkas.
Vienas ankstyvųjų Mikelandželo darbų – beveik penkių metrų aukščio Dovydo statula, pastatyta Sinjorijos aikštėje, šalia Vekjo rūmų, kur yra vyriausybinis Florencijos centras. Ši statula turėjo ypatingą politinę reikšmę: tuo metu, pačioje XVI amžiaus pradžioje, Florencijos respublika, išvijusi savo vidinius tironus, buvo tvirtai pasiryžusi priešintis ir vidaus ir išorės priešams. Buvo norima tikėti, kad maža Florencija gali nugalėti, kaip kadaise jaunas taikus piemuo Dovydas nugalėjęs milžiną Galijotą. Čia buvo kur pasireikšti herojinei Mikelandželo talento prigimčiai. Iš monolitiško marmuro luito (anksčiau jau sugadinto nevykusiai apdorojant) jis iškalė savo tramdomu įniršiu gražų jauną milžiną. Tai buvo labai sunkus darbas, nekalbant apie didžiulę fizinę įtampą, iš skulptoriaus jis reikalauja rankos tikslumo (to, kas netiksliai atkirsta, nebegalima pridėti) ir vidinės regos ypatingo akylumo. Taip dirbo Mikelandželas. Parengiamasis etapas jam būdavo piešiniai ir vaško eskizai, apytikriai apibrėžiantys vaizdą, o paskui jis stodavo į grumtynes su marmuro bloku. Vaizdo “vadavimas” iš slepiančio jį akmeninio apdangalo Mikelandželui buvo nuostabioji skulptoriaus darbo poezija;