Leonardo da Vinčio paveikslas „Mona Liza“, tapytas aliejiniais dažais ant medžio, dydis 76,8×53 (pradžioje buvo platesnis, kairėje ir dešinėje nutapytos kolonos buvo nupjautos), nėra autoriaus parašo, nėra nurodyta sukūrimo metų, priskiriama renesansui.
Paveikslas „Mona Liza“ („Džokonda“) priskiriamas prie Leonardo da Vinčio gyvenimo paskutiniojo dešimtmečio kūrinių. „Mona Liza“ apgaubta įvairiausių legendų, jai priskiriama burtų galia, ją imituodavo, pagrobdavo, kopijuodavo, naudojo įvairiose reklamose. „Mona Liza“ – Leonardo da Vinčio meno apvainikavimas. Tai milžiniško populiarumo ir garso paveikslas. Dailininkas ir dailės istorikas Vazaris tvirtina, kad Leonardas da Vinčis paveikslą nutapė apie 1500-1506 metus (kai kur nurodoma 1503-1515 metai, ar 1503-1506 metai) ir drauge su keliais kitais darbais išsivežė į Prancūziją. Tarp kitko, yra nuomonė, kad tai Džordžijo Vazaris pavadino portretą „Mona Liza“. Vis dėlto abejojama, kad tai tikrai šilko pirklio iš Florencijos žmona. Kieno tai portretas bebūtų, užsakovas jo niekada negavo, nes paveikslas buvo pas Leonardą da Vinčį beveik iki pat jo mirties. Meno istorikai netgi abejojo, ar tai aplamai moters portretas, ar tai negalįs būti Leonardo androgininis (dvilytis) autoportretas, kas tikrai neįtikėtina. Kadangi tik Vazaris naudojo pavadinimą „Mona Liza“, tai ir atsirado pagrindas abejonėms: o gal tai Džulijana de Mediči, o gal Pacificija Brandano, o gal Mantujos markizė Izabelė d‘Estė? Kai kas mano, kad modelio nebuvo, kad Leonardas nutapė idealią moterį. Kaip ten bebūtų, bet Vazaris rašė, jog dailininkas, kurdamas gražuolės Lizos portretą, pasistengė kad ji būtų geros nuotaikos: jai dainavo dainininkai, ją linksmino pokštininkai. Viso to reikėjo, kad modelis atsipalaiduotų. Meno istorikas Vazaris vėliau nustatė, kad paveikslas, net ir po keturių metų nėra užbaigtas, todėl Leonardas da Vinčis jį pasiliko sau.
1913 metais profesorius Džovanis Podžis, tuometinis Florencijos Uficių paveikslų galerijos direktorius, surado šiokių tokių biografinių duomenų apie paveikslo heroję. Liza di Antonio Gerardini priklausė vienai žymiausių Florencijos šeimų. Ji gimė 1479 metais. Būdama labai jauna ištekėjo už daugiau kaip dvigubai vyresnio žmogaus – Frančesko di Bartolomėjo del Džokondo 1495 metų kovo 5 dieną (buvo jo trečia žmona). 1499 metais šis pirklys, pasinėręs į savo reikalus, ėjo vieno iš respublikos seniūnų pareigas. Žmonės pasakojo, kad gyvenime jis buvęs menkas žmogelis, bet komercijos reikalai jam sekėsi. Florencijoje niekam nebuvo paslaptis, kad Mona Liza ištekėjo ne iš meilės, o paklususi tėvui, kuriam daugiau rūpėjo tik finansiniai santuokos privalumai ir patogūs ryšiai. Taip pat buvo kalbama, kad žmogus kurį ji mylėjo, žuvo kovos lauke. Naujo namo pirkimo proga ir po sunkaus žmonos gimdymo, pirklys užsakė nutapyti žmonos portretą. Tuo metu, kai Leonardas pradėjo tapyti portretą, Monai Lizai buvo 24 metai, ir mieste ji buvo žinoma kaip rami, garbinga moteris. Ji mirė jauna. Praslinkus keleriems metams nuo to laiko, kai Leonardas da Vinčis nutapė portretą, Mona Liza Džokonda drauge su vyru išvyko į Kalabriją. Vyras ten turėjo kažkokių reikalų. Keliaudama ji mirė Lagonero miestelyje. Yra keletas versijų apie Monos Lizos ligą. Yra teigiama, jog ji užsikrėtusi pelkių drugiu (maliarija), yra manoma, kad ji mirusi nuo kažkokios kitos ligos.