Renasanso architektūra Lietuvoje
Renesansas
Renesansas — tai kultūros ir meno suklestėjimo laikotarpis, orientuotas į antiką. Renesanso ( it. Rinascita, pranc. Renaissance — atgimimas) terminą pirmas pavartojo Džordžas Vazaris savo veikale „ Žymiųjų italų architektų, tapytojų ir skulptorių biografijos “ ( 1550 m. ). Šiuo terminu vadinama nauja kultūros srovė ir meno stilius. Renesansas skirstomas į keturis laikotarpius: protorenesansą, ankstyvąjį, brandųjį ir vėlyvąjį, arba manierizmą. XIV – XVI a. pirmiausia Italijoje, o vėliau ir kitose V. Europos šalyse ėmė plisti savitas ekonominis, kultūrinis ir politinis atgimimas – renesansas. Po kurio laiko F. Engelsas pavadins jį vienu pažangiausiu žmonijos perversmu, kokius ji tik kada nors išgyveno. Renesanso epochoje vėl atsigręžta į antiką, imta naujai vertinti jos palikimą, o visa renesanso kultūra grindžiama humanizmo idėjomis. Pirmiausia renesansas įsigalėjo literatūroje, vėliau – dailėje, o galiausiai ir architektūroje. Architektai ieškojo naujų fasado ir interjero sprendimų, tobulino statybos techniką. Fasaduose stengtasi pabrėžti horizontalias, statiškas linijas, įsigalėjo elementų pusiausvyra. Pastatams būdinga harmonija, dominuoja aiški erdvės struktūra.
Renesansas Lietuvoje
Lietuvoje humanizmo judėjimas prasidėjo tik XVI a. pradžioje. Tuo metu Lietuvoje vyko dideli ekonominio, socialinio ir politinio gyvenimo pokyčiai, augo gyvenvietės, kūrėsi miestai. XVI a. atsirado lietuvių raštija, parašyti pirmieji metraščiai, išspausdintas Lietuvos Statutas, įsteigtas universitetas (1579 m.). Lietuvos didikai į savo dvarus kvietė mokslininkus ir menininkus. Rašytojai temų ieškojo senovės Graikijos, Romos ir Lietuvos praeityje, mėgdžiojo antikos rašytojus.
Architektūra
XVI a. pabaigoje —XVII a. pirmojoje pusėje lietuviškajai architektūrai poveikį darė italų ir Nyderlandų mokyklos, vėliau vis aktyvėjo vielinių architektų veikla. Renesanso stilius Lietuvoje reiškėsi rezidencinių ir bastioninių pilių statyboje, sakralinėje, visuomeninių ir gyvenamųjų namų architektūroje. Šiuo laikotarpiu atsirado naujos paskirties privačių pilių, kurios buvo skirtos rezidencijai ir gynybai. Dažniausiai jos buvo statomos su uždarais vidiniais kiemais, susiiptinios gynybiniais bokštais, apjuostos aptvarinėmis sienomis arba bastionais bei gynybiniais grioviais. Tokia buvo Vilniaus Žemutinė pilis — Lietuvos didžiojo kunigaikščio rezidencija (nugriauta 1802 m ). Italų bastioninių pilių pavyzdžiu 1586—1589 m. pastatyta rezidencinė Biržų pilis. XVI a. antroje pusėje pastatytos Nesvyžiaus, Raudonės, Panemunės (16O<4—1610) pilys. 1503 m. pradėta statyti Vilniaus mūrinė gynybinė siena, kuri užbaigta po 19 metų. Gynybinė siena sudarė vientisą kompleksą su pilimis ir jų įtvirtinimais. Ji netaisyklingu daugiakampiu juosė centrinę miesto dalį ir tąsėsi apie tris kilometrus. Vilniaus gynybinės sienos fragmentų dar ir dabar yra išlikę keliose vietose. Gynybinė siena turėjo ne vienerius vartus. Netoli Subačiaus vartų XVII a. pradžioje buvo pastatyta bastėja — artilerijai pritaikytas įtvirtinimas. XVI a. viduryje pradėti statyti mūriniai gyvenamieji rūmai. Jie paprastai buvo stačiakampio plano, dviaukščiai su keturkampiais arba apskritais bokštais kampuose. Tokie yra apie i 537 m. statyti Siesikų dvaro rūmai, kuriuos iš trijų pusių supa ežeras, o pietvakarių pusėje — gilus gynybinis griovys. XVII a. viduryje ant Nevėžio kranto pastatytas Raudondvario rūmų kompleksas, susidedantis iš Didžiųjų ir Mažųjų rūmų. Vilniuje XVI a. pradžioje pastatyti Radvilų rūmai, XVII a. pradžioje — LDK didžiojo etmono Jonušo Radvilos rūmai, kurie savo puošnumu ir dekoratyvumu artimi Šiaurės Europos Nyderlandų renesanso stiliui. Renesanso laikotarpio bažnyčios iš pradžių buvo nesudėtingo tuno, pailgo stačiakampio plano, su bokštais, turinčios gotikos elementų, — stačiais stogais, smailiom angų arkom. Seniausia renesansinė bažnyčia -— Simno bažnyčia su dviem bokštais pagrindinio fasado kampuose. 1627 m. kanclerio Leono Sapiegos iniciatyva buvo pastatyta Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčia, kurioje gotikos ir renesanso bruožai sudarė darnią vienovę. Renesansui būdingą orderinę sistemą čia matome stilizuotuose korintiniuose piliastruose. Du bokštai pagrindinio fasado kampuose kartu su frontonu sudaro dekoratyvų, puošnų pastato akcentą. Šioje bažnyčioje stovi vienintelis Lietuvoje išlikęs renesansinis altorius iš įvairiaspalvio marmuro ir alebastro. Renesanso laikotarpiu pastatyta Vilniaus Šv. Stepono bažnyčia, taip pat Videniškių, Kelmės bažnyčios.
XVI a. pradėtos steigti mokyklos. Didžiausias Šio laikotarpio mokyklų pastatų kompleksas — Vilniaus universiteto rūmai. Jo statyba truko iki XIX amžiaus. Tai sudėtingas ansamblis iš įvairaus dydžio kiemų, apie kuriuos išdėstytos mokymo patalpos, gyvenamieji ir ūkiniai pastatai. Vėlyvojo renesanso laikotarpiu kompleksą sudarė Skargos ir Observatorijos kiemai. Vilniaus universiteto ansamblyje ryšiais italų renesanso architektūros bruožai. Šis architektūrinis kompleksas unikalus ne tik Lietuvoje, jis vienas žymiausių Šiaurės Rytų Europoje. Vėlyvajam Renesansui priskirtini Vilniaus Alumnato rūmai
(1585— 1622), kuriuos puošia sgrafito ornamentinės kompozicijos, uždarą pastato kiemą supa arkados-lodžijos.
Viršuje — Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia ir Bernardinų vienuolynas. Tai vienintelis Vilniuje renesansinių pastatų ansamblis ( Šv. Mykolo g. 9 ). 1956 m. Bažnyčioje įrengtas architektūros muziejus, tebeveikiantis iki šiol.
Apačioje — alumnatas. Taip vadinosi Vilniaus dvasinė seminarija, kurią 1582 m. Įsteigė popiežius Grigalius XIII. Trijų aukštų rūmai su kiemo arkadomis pastatyti 1622 m. Tai vienas gražiausių Vilniaus kiemų.
Raudondvario rūmų kompleksas.
Lietuvoje įsivyravo nauji renesansiniai miesto planavimo principai. Pirmiausiai buvo pertvarkomi valdovui priklausantys prekybos ir amatų centrai. Pirmasis miestas, perstatytas pagal stačiakampio schemą, buvo karalienei Bonai priklausantis Kaunas. Jame po 1537 m. Gaisro suplanuota stačiakampė aikštė, joje numatyta vieta miesto rotušei. Iš visų aikštės kraštų stačiai ėjo tiesios gatvės. Kirsdamosi su tolesnėmis gatvėmis jos sudarė kvartalus. Kauno centrą ( dabartinį senamiestį ) pradėta formuoti kaip renesansinį ansamblį. Lietuvoje XVI a. antroje pusėje vykdant Valakų reformą pagal stačiakampio plano schemą buvo pertvarkyti arba naujai suformuoti Jurbarkas, Virbalis, Biržai, Kėdainiai, Skuodas, Nesvyžius, Kretinga. Didesni miestai, kaip kad Vilnius, Kaunas. Klaipėda, Biržai, buvo apjuosti gynybinėm sienom.