Europos Sąjungos teisės struktūra
Europos Sąjungos ramsčiai – neformalus, plačiai naudojamas skirtingai reglamentuojamų ES veiklos sričių pavadinimas.
1 ramstis – EAPB, EB, Euratomas
2 ramstis – Bendra užsienio ir saugumo politika (BUSP)
3 ramstis) – Policijos ir teismų bendradarbiavimas baudžiamosios teisės srityje (PTBTS).
ES teisės šaltiniai
1. Normos – kurios yra Bendrijų ir Europos Sąjungos steigimo sutartyse ir teisės aktuose, kurie jas pakeičia arba papildo. Jų visuma sudaro taip vadinamą pirminę teisę.
2. Visuma normų, sukurtų institucijų aktais – antrinė arba išvestinė teisė.
3. Tarptautinės sutartys tarp Bendrijų (arba Bendrijų ir valstybių narių kartu) ir trečiųjų šalių – kartais dar vadinama papildanti teisė.
4. Europos Bendrijų teisingumo teismo praktika.
5. Bendrijų teisės bendrieji principai (kai kurie autoriai bendruosius principus priskiria pirminei teisei, nes antrinės teisės aktai turi jų nepažeisti).
Bendrijų tarptautinės sutartys – tai dar viena svarbi ES teisės šaltinių grupė. Jos gali būti suskirstytos į 3 kategorijas: 1) sutartys tarp Bendrijų ir vienos ar daugiau valstybių, nesančių ES narėmis; 2) sutarys tarp Bendrijų ir VN, veikiančių bendrai ir kitų valstybių – mišrios sutartys; 3) sutartys tarp ES valstybių narių (veikiančių atskirai) ir kitų valstybių. Pagal savo pobūdį EB tarptautinės sutartys dažniausiai sudaromos prekybos, bendradarbiavimo klausimais.
Bendrieji teisės principai yra įprastas teisės šaltinis tose valstybėse, kurių civilinė teisė yra pagrįsta romėnų teisės tradicijomis. Jie pateikia vertybes ir pagrindines taisykles, kuriomis vadovaujantis aiškinamos rašytinės teisės normos ir užpildomos rašytinės teisės spragos. ES teisėje bendrųjų teisės principų turi laikytis ES institucijos, kai jos priima teisės aktus, taip pat ir valstybės narės, kai jos įgyvendina ES teisę. Taigi bendrieji teisės principai turi pirminio šaltinio galią.
Bendruosius EB teisės principus galima sąlyginai suskirstyti į 4 grupes:
1) Administracinio teisėtumo principai – taisyklės, kurios nustato ribas ES institucijų ir VN administracinės valdžios veiksmams – pvz., teisėtumo, nediskriminavimo, proporcingumo, teisinio tikrumo principai;
2) Pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės – pvz., teisė į nuosavybę, į privataus gyvenimo apsaugą, teisė į gynybą ir kt.;
3) Ekonominės laisvės – (laisvas prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimas);
4) Auganti grupė „politinių principų“ – subsidiarumo, lojalumo, viešumo.
Europos Bendrijų teisingumo teismo ir Pirmojo instancijos teismo praktika – nors EBTT ir Pirmos instancijos teismas ir nepriima teisės aktų, t.y. nekuria teisės tiesiogiai, galime vis tik kalbėti apie šių teismų sprendimus, preliminarius nutarimus, kaip apie ES teisės šaltinį, kuris užpildo rašytinės teisės spragas ir pagrindžia jos reikšmingumą. Taip pat reikia nepamiršti, kas EBTT savo praktikoje yra suformulavęs ir išplėtojęs tokias svarbias koncepcijas, kaip EB teisės viršenybė, tiesioginis veikimas, valstybių atsakomybė, kurios turi esminę reikšmę ES teisės praktiniam taikymui.
PIRMINĖ TEISĖ
Ją sudaro Bendrijų steigimo sutartys, taip pat jas papildantys teisės aktai, kartu su prisijungimo sutartimis. Detaliau:
I. Steigimo sutartys:
1.Europos Anglių ir Plieno Bendrijos EAPB sutartis (1951 m.)
2.Europos ekonominės bendrijos EEB sutartis (1957 m.)
3.Europos atominės energijos bendrijos (Euratomo) sutartis
II. Grupės sutarčių ar susitarimų, kurios papildo ar keičia steigimo Sutartis:
1.Konvencija dėl tam tikrų institucijų, bendrų visoms EB (1957)
2.Susiliejimo sutartis – konvencija, įsteigianti vieningą Tarybą ir vieningą Komisiją (1965)
3.Biudžetinės sutartys
1. Aktas dėl tiesioginių rinkimų į Europos Parlamentą (1976)
4.Vieningas Europos Aktas (1986)
5.Mastrichto sutartis (1992)
6.Amsterdamo sutartis
7.Nicos sutartis
III. Keturios Prisijungimo (Stojimo) sutartys
Pažymėtina, kad sudarius pirmąsias tris iš jų, valstybės tapo Europos Bendrijų narėmis, o sudarius paskutiniąją (Austrija, Suomija, Švedija) – Europos sąjungos narėmis.
Kas būdinga pirminės teisės šaltiniams?
1.tam, kad įsigaliotų, būtina, kad būtų sudarytos ir ratifikuotos visų VN pagal jų konstitucinius reikalavimus;
2.tai aukščiausią teisinę galią turinčios normos ES teisės sistemoje;
3.jų galiojimo ar teisėtumo negalima ginčyti Europos Bendrijų Teisingumo Teisme;
4.gali būti pakeistos tik sutartyse numatyta tvarka (ES Sutarties 48 straipsnis numato, kad tam tikslui turi būti šaukiama tarpvyriausybinė konferencija).
Steigimosi sutarčių turinys yra dvejopas. Visų pirma jos reglamentuoja bendros rinkos sukūrimą ir kitas priemones Bendrijų tikslams pasiekti, antra – pačios organizacijos ir jos institucijų funkcionavimą.
Pagal savo reglamentavimo pobūdį EAPB sutartį galima priskirti „statiminės sutarties“ kategorijai, t.y. sutarčiai, kuri detaliai išdėsto Bendrijos politikos nuostatus. Tuo tarpu EEB ir Euratom sutartys – tai „rėminės sutartys“, kurios nurodo tik bendras politines gaires, kurioms institucijos turi suteikti konkrečią teisinę išraišką. EEB ir Euratom sutartys sudarytos neribotam laikui, EAPB – 50 metų (jos galiojimas šiuo metu jau yra
pasibaigęs).
Šalia steigiamojo pobūdžio Sutarčių, kurias galima laikyti tam tikra rašytine konstitucija, yra ir kitokie susitarimai tarp valstybių-narių, taip vadinamos papildančios konvencijos, kurias irgi kai kurie autoriai priskiria pirminei Bendrijų teisei. Kitų autorių nuomone, tokios Konvencijos nėra EB teisės šaltiniais griežta prasme, tačiau įeina į EB teisės sudėti.
ANTRINĖ TEISĖ
Šią teisės šaltinių grupę sudaro ES institucijų priimami teisės aktai. Jų yra įvairių rūšių, priklausomai nuo to, kokioje ES veiklos srityje (ramstyje) jie yra priimami. Be to yra išskiriami standartiniai teisės aktai – t.y. tie teisės aktai, kurie numatyti pirminės teisės šaltiniuose, ir nestandartiniai – susiformavę praktikoje.
Standartiniai teisės aktai yra šie:
*reglamentai
*direktyvos
*sprendimai
*rekomendacijos
*nuomonės
Reglamentai yra tiesioginio veikimo aktai, tai yra privalomi valstybėms narėms ir jų subjektams nuo jų įsigaliojimo. Jie turi būti visiškai vienodai taikomi visose valstybėse narėse, todėl jų taikymui nereikia, ir netgi negalima priimti nacionalinių teisės aktų, nebent tai numatyta pačiame reglamente. Reglamentai taikomi visuotinai, tai reiškia, kad nėra įasmenintas ratas asmenų, kuriems reglamentas bus taikomas.
Direktyvos – reikalauja perkėlimo į nacionalinę teisę, ir palieka valstybėms narėms tam tikrą laisvę pasirenkant perkėlimo formą bei būdą. Vis tik yra ir tam tikri privalomi reikalavimai, kurių valstybės narės negali pažeisti. Tai yra:
*VN turi perkelti direktyvą per joje nurodytą terminą;
*Direktyvos nuostatos turi būti perkeltos pilnai;
*Jos turi būti perkeltos privalomojo pobūdžio teisės aktu;
*Apie direktyvos įgyvendinimą būtina informuoti Komisiją.
Direktyva, skirtingai nei reglamentas yra adresuota tik valstybėms narėms, kurioms kyla pareiga ją įgyvendinti.
Sprendimas kaip taisyklė turi konkretų adresatą, kuris ir privalo jį įgyvendinti.
Rekomendacijos dažniausiai adresuojamos valstybėms narėms, o nuomones institucijos teikia viena kitai. Jų neprivalomas pobūdis nereiškia, kad jos neturi jokios teisinės reikšmės.
Reglamentai, direktyvos ir sprendimai įsigalioja nuo juose nurodytos datos arba, jei ji nenurodoma, dvidešimtą dieną nuo jų paskelbimo. Individualaus pobūdžio sprendimai siunčiami adresatui ir įsigalioja nuo pranešimo dienos.
Standartiniai teisės aktai, kuriuos institucijos priima antrajame ramstyje (bendroje užsienio ir saugumo politikoje – BUSP), yra šie:
*bendrieji BUSP principai ir bendros gairės
*bendros strategijos;
*bendri veiksmai;
*bendros pozicijos.
Šiuos teisės aktus priima Europos Vadovų Taryba ir Taryba. Jie laikomi tarpiniais tarp teisinių ir politinių instrumentų, nes EBTT neturi kompetencijos tikrinti jų teisėtumo.
Standartiniai teisės aktai, kuriuos institucijos priima trečiajame ramstyje (policijos ir teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose) yra šie:
*bendros pozicijos;
*pamatiniai sprendimai;
*sprendimai;
*konvencijos (jas turi pasirašyti ir, prireikus, ratifikuoti VN).
Pamatiniai sprendimai turi pranašumų su direktyvomis, o sprendimai – su sprendimais, priimamais pirmajame ramstyje. Skirtumas tik tas, kad trečiojo ramsčio teisės aktai negali turėti tiesioginio veikimo. Dėl teisės aktų priėmimo procedūros, reikia pažymėti tai, kad iniciatyvą teikti pasiūlymus dėl teisės aktų turi, visų pirma, valstybės narės, o ne tik Komisija. Pastebėtina ir tai, kas EBTT turi ribotą kompetenciją tikrinti trečiojo ramsčio aktų teisėtumą.
Nestandartiniai antrinės teisės aktai
*programinio pobūdžio (veiksmų programos, baltosios ir žaliosios knygos, elgesio kodeksai ir pan);
*deklaratyvaus pobūdžio (rezoliucijos, deklaracijos, išvados, pranešimai).
Atskiras grupes nestandartinių aktų sudaro institucijų vidaus tvarką reglamentuojantys aktai ir tarpinstituciniai susitarimai.
Kaip jau buvo minėta, Bendrijų teisė turi būti:
*viršesnė už nacionalinę teisę;
*Bendrijų teisės veikimas yra tiesioginis;
*Bendrijų teisė yra privalomojo pobūdžio valstybėms narėms.
ES bendrijų teisės veikimą užtikrina:
*Europos Komisija (Komisija atlieka šioje srityje 2 esmines f-jas: 1) ES teisės pažeidimų prevencija 2) Pažeidimų išaiškinimas ir tyrimas);
*Europos Bendrijų Teisingumo Teismo ir Pirmosios instancijos teismai (užtikrina, kad aiškinantis ir taikant šią sutartį būtų laikomasi teisės normų. Šių teismų nagrinėjamas bylas galima suskirstyti į dvi stambias grupes: 1) bylos pagal tiesioginius ieškinius 2) bylos pagal nacionalinių teismų teikiamus užklausimus (preliminarūs nutarimai). Pastebėtina, kad antrosios grupės bylas nagrinėja ir preliminarius nuratimus nacionaliniams teismams teikia tik EBTT, tuo tarpu pirmosios grupės bylos yra paskirstytos tarp abiejų teismų. Jei bylą nagrinėjo Pirmos instancijos teismas, jo priimtą sprendimą galima apskųsti EBTT, kuris, tokiu atveju veikia kaip apeliacinis teismas. Tačiau jei bylą nagrinėjo EBTT, jo sprendimas yra neskundžiamas.
2.kl. ES struktūra
Pagrindinė ES struktūros sudedamoji dalis – “Institucinis trikampis”, t.y. Europos parlamentas, ES Taryba (Ministrų taryba), Europos Komisija.
Europos parlamentas renkamas kas 5 metus, tiesioginiais rinkimais. ES šalies pilietis, nuolat gyvenantis kitoje ES
šalyje gali rinkti EP ir būti renkamas. EP šiuo metu posėdžiauja 626 parlamentarai, kurie yra susiskirstę į 7 politines grupes. Yra t.t. reikalavimai kiek narių gali sudaryti EP partiją.
EP neturi savarankiškos teisės aktų leidybos iniciatyvos teisės (prašo Komisijos). Teisės aktų priėmimas: teisės išplėstos nuo konsultavimo procedūros iki bendro sprendimo proceso.
EP posėdžiauja Strasbūre ir Briuselyje (generalinis sekretoriatas Liuksemburge).
EP vykdo tokias pagrindines f-jas:
1. Vykdo visų ES institucijų visų pirma Komisijos, demokratinę kontrolę.
2. Su Taryba “dalijasi” įstatymų leidžiamosios valdžios f-ją.
3. Vaidina svarbų vaidmenį tvirtinant ES biudžetą.
ES “Instituciniame trikampyje” veikia 3 tarybos: Europos Vadovų Taryba (EVT), ES Taryba (Ministrų Taryba) (ESMT) ir Europos Taryba (ET).
Europos vadovų tarybą sudaro ES valstybių vadovai, Ši taryba kartu su Europos Komisijos pirmininku posėdžiauja reguliariai (dažniausiai 4 k. per metus). EVT atlieka šias f-jas:
1. Formuoja strategines ES vystymosi kryptis
2. Koordinuoja ES politiką ir sprendžia “užstrigusius” klausimus
Specifinės sritys: BUSP, bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityje, ekonominė, pinigų ir užimtumo politikos. Sprendimai priimami konsensuso metodu ir dažniausiai išreiškiami prezidentaujančios šalies išvadomis.
ESMT – tai šalių narių atstovų dažniausiai ministrų susitikimai. Pirmininkauja kas 6 mėn. kita valstybė narė. Per metus įvysta virš 80 susitikimų. Taryba turi skirtingus pavadinimus priklausomai nuo to, kokie ministrai susirenka. Gali būti tokios tarybos formacijos:
1. bendrieji reikalai ir išoriniai santykiai (+saugumo ir gynybos politika, bei plėtros politika)
2. ekonominė ir finansų politika (+biudžetas)
3. teisingumas ir vidaus reikalai
4. užimtumas ir socialinė politika, sveikatos ir vartotojų apsauga.
5. konkurencingumas (vidaus rinka pramonė ir tyrimai, turizmas)
6. transportas, telekomunikacijos ir energetika
7. žemės ūkis ir žuvininkystė
8. aplinka
9. švietimas, jaunimas, kultūra, adiovizualinė politika.
Pagrindinės ESMT f-jos.
1. Priima ES teisės aktus (kai kuriose srityse kartu su EP)
2. Užtikrina šalių narių ekonominių politikų koordinavimą.
3. ES vardu sudaro tarptautines sutartis su trečiosiomis šalimis ir tarpt. Organizacijomis
4. Kartu su EP tvirtina ES biudžetą.
5. Priima spr. įgyvendinant bendrąją užsienio reikalų ir saugumo politiką
6. Koordinuoja ŠN veiklą teisingumo ir vidaus reikalų srityse.
7. Skiria kitų institucijų narius (Komisija, Audito Rūmai, teismo skyriai) ar nustato jų sk.
ESMT balsai priimant sprendimus tarp šalių narių yra paskirstyti proporcingai jų dydžiui ir gyventojų sk. Priklausomai nuo srities Taryba spr. priima: paprasta balsų dauguma, kvalifikuota balsų dauguma arba vienbalsiai. Kvalifikuota balsų dauguma: 232 balsai ir daugiau nei pusę šalių balsuojant dėl Komisijos skyrimo. Kitais atvejais – 232 balsai ir 2/3 šalių su galimybe patikrinti, kad jos sudaro mažiausiai 62 proc. ES gyventojų.
Europos Komisija atstovauja “bendrąjį” Europos interesą ir yra integracijos “variklis”. Pgr. EK f-jos:
1. Inicijuoja ES teisės aktų priėmimą.
2. Užtikrina ES rteisės aktų, biudžeto, programų įgyvendinimą.
3. Prižiūri kaip ŠN laikosi ES teisės
4. Atstovauja ES tarptautinėje arenoje, kai kuriais klausimais vykdo derybas.
EK struktūrą sudaro 20 komisarų, kuriuos EP pritarimu skiria ŠN. Jie veikia nepriklausomai ir atstovauja europinį interesą. Komisijos sudėtis atnaujinama kas 5 m. Didžiosios šalys turi po 2 komisarus, kitos po 1. Komisijos posėdžiai vyksta kiekvieną trečiadienį Briuselyje.
Kitos ES struktūros dalys: Teisingumo Teismas (aiškina ES teisę, sprendžia ŠN įsipareigojimų nevykdymo atvejus, sprendžia ginčus tarp ES teisės subjektų), Audito Rūmai (kontroliuoja ES biudžetą ir institucijų finansinę veiklą, patariamoji f-ja.), Ekonomikos ir Socialinių Reikalų Komitetas, Regionų Komitetas, Ombudsmenas, Europos investicijų Bankas, Europos Centrinis Bankas.
3 klausimas. Sprendimų priėmimas ES.Sprendimų priėmimas (angl. decision-making) – terminas, apibūdinantis Europos Bendrijų teisės aktų ir kitokių nutarimų priėmimo tvarką. Šią tvarką nustato Europos Bendrijų steigimo sutartys. Yra priskaičiuojama 20-30 įvairaus pobūdžio ir paskirties sprendimų priėmimo procedūrų. Iš esmės visus ES priimamus sprendimus galima taip suskirstyti:
· principiniai politiniai ir konstituciniai sprendimai;
· sprendimai dėl teisės aktų priėmimo;
· bendrosios prekybos politikos sprendimai;
· bendrosios užsienio ir saugumo politikos sprendimai;
· sprendimai teisingumo ir vidaus reikalų srityse;
· sprendimai dėl biudžeto;
· administraciniai sprendimai.
Principiniai politiniai ir konstituciniai sprendimai siejasi su esamų Bendrijų steigimo sutarčių pakeitimais, naujų sutarčių tarp ES valstybių sudarymu, naujų valstybių priėmimu į ES, naujų integracinių projektų (pvz., vieningos rinkos programos, ekonominės ir pinigų sąjungos, naujų valstybių priėmimo strategijos ir kt.) įgyvendinimu ir visais kitais reikalais, ypač svarbiais Europos Sąjungai. Principinius politinius ir konstitucinius sprendimus paprastai priima ES valstybių lyderiai, susirinkę į Europos viršūnių
tarybą. Paprastai (su retomis išimtimis) Europos viršūnių taryboje nebalsuojama ir visi sprendimai priimami bendru sutarimu. Tačiau nors Europos viršūnių tarybos sprendimai yra principiniai politiniai, jie neįgyja teisės aktų pavidalo, todėl juos toliau teisiškai įforminti ir įgyvendinti pavedama kitoms ES institucijoms – Tarybai ir Komisijai, kurios pasirūpina atitinkamų teisės aktų priėmimu ar kitokiais reikalingais administraciniais veiksmais.
Prie dalies principinių politinių ir konstitucinių sprendimų teisinio įforminimo (pvz., sprendimo dėl naujų valstybių priėmimo į ES ar tarptautinių sutarčių sudarymo ES vardu) prisideda ir Europos Parlamentas (EP).EP sprendžiant principinius konstitucinius ir politinius klausimus turi didelę svarbą, nes be jo sutikimo tokių sprendimų priimti nebegalima. Modifikuotoje Europos Sąjungos (Amsterdamo) sutartyje vadinamąją EP pritarimo procedūrą yra numatyta dar labiau išplėsti. Joje nustatyta, kad EP pritarimo reikės norint įvesti sankcijas ir jas taikyti savo įsipareigojimų nevykdančiai valstybei narei.Pagrindinė institucija, kuri priima sprendimus dėl teisės aktų (reglamentų, direktyvų, sprendimų), yra iš ES valstybių įgaliotųjų atstovų, t. y. ministrų, sudaryta ES Taryba. Taryba priklausomai nuo sprendžiamo klausimo turinio galutinį sprendimą turi priimti arba vieningai, arba, jeigu tai numatyta Bendrijų steigimo sutartyse, kvalifikuota balsų dauguma. Tačiau iki teisės akto projekto perdavimo Tarybai, kad ji priimtų galutinį sprendimą, pačiame projekto parengimo ir svarstymo darbe dalyvauja ir kitos ES institucijos – Komisija ir EP, taip pat Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (ESRK) bei Regionų komitetas (RK). Komisijai šiame procese priklauso teisės akto inicijavimo ir jo projekto parengimo teisė, tuo tarpu kitos institucijos priimant sprendimus paprastai pareiškia savo nuomonę bei konsultuoja Komisiją ir Tarybą. Tačiau Taryba, nors ir privalo susipažinti su konsultuojančių institucijų nuomone, nebūtinai turi į ją atsižvelgti. Tik labai nedaugeliu klausimų (kai kuriais laisvo judėjimo klausimais) Taryba yra suvaržyta ir negali priimti teisės akto, negavusi EP sutikimo. EP pritarimo procedūra yra labiau taikoma teisiškai įforminant principinius politinius ir konstitucinius sprendimus.Taigi principinė sprendimų dėl teisės aktų priėmimo schema atrodytų taip: Komisija teikia teisės akto projektą Tarybai; EP (taip pat EB steigimo sutartyje numatytais atvejais arba savo iniciatyva – ESRK ir (arba) RK) pareiškia savo nuomonę ir konsultuoja Tarybą; Taryba (vieningai arba kvalifikuota balsų dauguma) priima sprendimą. Vis dėlto ilgainiui dėl integracijos gilinimo ši principinė procedūra evoliucionavo ir keitėsi. Čia aprašytu būdu (dabar dažniausiai vadinamu konsultacine procedūra) visi teisės aktai buvo priiminėjami tik iki 1987 m., kai įsigaliojo Suvestinis Europos aktas. Šis dokumentas išplėtė EP teises ir numatė vadinamąją bendradarbiavimo procedūrą.