Turinys
Įvadas……………………………………………………………………………………..3
1. Infliacijos turinys……………………………………………………………………….4
2. Infliacijos formos……………………………………………………………………….5
3. Infliacijos priežastys……………………………………………………………………7
4. Ekonominės ir socialinės infliacijos pasekmės…………………………………………7
4.1. Numatytos infliacijos pasekmės………………………………………………8
4.2. Netikėtos infliacijos pasekmės………………………………………………10
5. Infliacijos mažinimo būdai……………………………………………………………11
Išvados……………………………………………………………………………………12
Literatūros sąrašas……………………………………………………………………….13
Įvadas
Infliacija (inflation) yra pinigų nuvertėjimas, kuris pasireiškia prekių ir paslaugų kainų kilimu.
Infliacija – tai ne bet koks kainų kilimas, tai nėra tam tikrų prekių arba jų grupių kainų lygis. Be to, tai ne vienkartinis kainų pakilimas, o nuolatos besitęsiantis reiškinys, trunkantis gana ilgai. Kai kurių prekių kainos net ir infliacijos sąlygomis gali išlikti nepakitusios (arba net gali sumažėti).
Infliacijos bruožai ėmė ryškėti, atsiradus piniginiams ženklams. Todėl kai kada tvirtinama, kad infliacija žinoma nuo seniausių laikų. Tačiau iš esmės infliacija susiformavo tik XIX a. antroje pusėje. Manoma, kad infliacijos terminas pirmą kartą pavartotas JAV pilietinio karo metais (1861 – 1865 m.), kai į apyvartą buvo išleista gausybė popierinių pinigų. Pats infliacijos terminas kilęs iš lotynų kalbos žodžio ,,inflatio”, reiškiančio išpūtimą.
Darbo tikslas – atskleisti kas yra infliacija, kokios yra jos formos, atsiradimo priežastys, pasekmės ir kokie yra infliacijos mažinimo būdai.
1. Infliacijos turinys
Požiūris į infliaciją, kaip ekonominį reiškinį įvairiais laikotarpiais buvo nevienodas. Iki 1936 m. Dominavo tezė, kad infliacija yra išimtinai destruktyvi jėga. Šią tezę paneigė Dž. Keinsas, kuris teigė, kad infliacija yra milžiniškas pozytivus potencialas, nes jai esant, nuvertėja pinigai ir jų kaupimas darosi betikslis, skatinamas vartojimas ir kartu ekonomikos augimas. Nesant infliacijos, kaupiami pinigai, jie įšaldomi ir susidarius tam tikroms aplinkybėms, gali iššaukti ekonominę krizę.
Dabartiniu metu infliacija įgavo visuotinį pobūdį, tapo įprastu reiškiniu ir viena iš opiausių socialinių ekonominių problemų. Kainos dažniausiai keičiasi didėjimo linkme. Tačiau kainų pokyčio laipsnis labai nevienodas atskirais laikotarpiais ir skirtingose pasaulio šalyse arba regionuose.
Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje, Šveicarijoje ir t.t., infliacijos tempai keletą dešimtmečių buvo mažesni nei 10 proc. per metus, kitose šalyse jie viršijo 20 proc., o dar kitose – 100 procentų. Paskutiniame šio amžiaus dešimtmetyje labai dideli infliacijos tempai buvo būdingi ir daugeliui Rytų Europos šalių, taip pat ir Lietuvai. Infliacijos tempai Lietuvoje 1991-2001 m. pateikti žemiau esančioje lentelėje.
Metai Infliacijos tempai
1991 224,7
1992 1163
1993 118,7
1994 45
1995 26,7
1996 13,1
1997 8,4
1998 2,4
1999 0,4
2000 1
2001 1,3
Pagrindinė infliacijos tempų sumažėjimo priežastis yra ekonomikos globalizacija ir tarptautinių finansų rinkų egzistavimas. Kai kurie ekonomistai mano, kad tuomet, kai pinigų rinka bus visiškai globalizuota ir kai valiuta cirkuliuos tik kaip elektroniniai pinigai, svarbiausios infliacijos sąlygos išnyks.
Infliacija gali pasireikšti dviem būdais:
Ш išleidžiant papildomai popierinių pinigų į apyvartą nei jų reikėtų pagal prekių ir paslaugų masę;
Ш mažėjant prekių ir paslaugų masei apyvartoje, bet nesikeičiant pinigų kiekiui.
Pastaraisiais metais vis dažniau kalbama ir apie infliacijos priešingybę – defliaciją. Šis terminas kilęs iš lotynų kalbos žodžio ,,deflare”, kuris reiškia ,,nupūsti”. Tai bendrojo visų prekių ir paslaugų kainų lygio smukimas. Paprastai defliacija budinga pokario laikotarpio ekonomikos plėtrai arba ekonomikai, kuri yra apimta krizės arba depresijos. Pavyzdžiui, daugelis šalių šio amžiaus 30-tais metais patyrė didelę depresiją ir kartu defliaciją.
Defliacija gali būti dviejų rūšių:
Ш tikroji, technologinė, kylanti dėl technologinės pažangos sąlygojamo darbo našumo didėjimo; tai teigiamas reiškinys;
Ш ,,piktoji” monetarinė, kylanti dėl ribotos pinigų pasiūlos, sukeliančios kainų smukimą. Dažniausiai ji vertinama neigiamai.
2. Infliacijos formos
Infliacija gali būti įvairių rūšių. Ją galima skirstyti įvairiais požiūriais, t.y. pagal vietą, pasireiškimo pobūdį, atsiradimo priežastis, mąstą ir t.t.
Pagal vietą infliacija gali būti lokalinė, pasireiškianti atskirose šalyse, ir pasaulinė, apimanti visas šalis arba šalių grupes.
Pagal reiškimosi pobūdį infliacija gali būti atvira ir paslėpta. Atvira infliacija pasireiškia kainų kilimu ir
,,matoma” išorėje. Paslėptos infliacijos esmė ta, kad kainos formaliai gali išlikti nepakitusios arba didėja ne taip sparčiai, kaip esant atvirai infliacijai. Paslėpta infliacija atsiranda tuomet, kai bendroji paklausa viršija bendrąją pasiūlą ir susidaro prekių stygius. Be to, paslėpta infliacija pasireiškia ir tuomet, kai kainų kilimas dirbtinai stabdomas, nustatant viršutines jų kilimo ribas.