Turinys
Įvadas 3
Centralizuotas ūkis 4
Centralizuoto ūkio krizė 8
Išvados 10
Literatūra 11
Įvadas
Kaip bus atsakyta į pagrindinius ekonomikos klausimus – ką, kaip ir kam gaminti priklauso nuo ekonomikos sistemos. Ekonomikos sistemos dažniausiai skirstomos į papročių, grynojo kapitalizmo, centralizuotą ir mišriąją ekonomikos sistemas.
Esant centralizuotai ekonomikos sistemai, visus sprendimus dėl to, ką, kaip ir kam gaminti, priima vienas centras ar grupė. Ši sistema remiasi kolektyvine nuosavybe. Vietoje rinkos stimulų šiuo atveju naudojamos centrinių valdymo institucijų komandos.
Komandinė (centralizuota) ekonomika remiasi kolektyvine (grupine) nuosavybe. Pagrindinės gamybos priemonės priklauso valstybei, o ištekliai skirstomi pagal planą. Komandinės ekonomikos sistemos tipas viešpatavo Sovietų Sąjungoe, Albanijoje, Kuboje, Š,Korėjoje, Kinijoje – buvo centralizuotas planavimas. Planuotjai nusprendžia, kokias prekes gaminti ir kokias paslaugas teikti, kur statyti naujas įmones ir kiek jose dirbs darbininkų, kokie bus jų atlyginimai, kas bus pagamintos produkcijos vartotojai. Planingai nustatomas produkcijos kaina, kiekis ir t.t.
Gyvenime ilgesnį laiką negalėtų egzistuoti nei grynai kapitalistinė, nei grynai centralizuota ekonomikos sistema. Pirmoji gana greitai suformuotų įvairias grupuotes, siekiančias dominuoti rinkose. Centralizuotoje sistemoje atsiranda neįveikiamų problemų, kai bandoma viename centre apdoroti visą informaciją, kuri būtina koordinuojant daugybės ekonominių vienetų veiklą. Todėl tose šalyse, kurios priskiriamos prie centralizuotos sistemos grupės, greta centralizuoto valdymo esama nemažai rinkos sistemos elementų.
Centralizuotas ūkis
Rinkos ekonomikoje daugumą sprendimų dėl gamybos priima individualūs gamintojai, apskaičiuodami pelną, tuo tarpu daugumą ūkinių sprendimų centralizuotoje sistemoje priėmė centralizuoto planavimo tarnybos komandinių nurodymų forma.
Planinė sistema veikė taip. Pirmiausia valdžia nustato norimą ekonomikos augimo procentinį lygį per ateinančius penkerius metus, taip pat šiam augimui užtikrinti būtiną investicijų dydį. Penkmečio planą detalizuoja metinia planai, konkrečiai nustatantys gamybos apimties užduotis visos ekonomikos mastu. Planavimo tarnybos tikslų ir planų savavališkai nenustato. Planai daromi detaliai konsultuojantis su ūkio šakų ar didelių įmonių atstovais. Šie gali pateikti siūlymus, kaip tobulinti planus. Centralizuotoms planavimo tarnyboms sudarius planus, kiekviena įmonė privalo vykdyti jai nustatytą konkrečią gamybinę užduotį. Įmonių vadovai gauna premijas, skiriami į aukštesnes pareigas, jeigu jie įvykdo ir viršija planines užduotis.
Kiekvienas iš mūsų kasdien naudojasi begale gėrybių ir paslaugų -maitindamasis, rengdamasis, rūpindamasis stogu virš galvos ar paprasčiausiai leisdamas laiką savo malonumui. Savaime suprantama, jos mums prieinamos, jei esame pasirengę už jas mokėti. Mes niekada nesusimąstome, kokia daugybė žmonių vienaip ar kitaip yra prisidėję teikiant šias gėrybes ir paslaugas. Mes niekada savęs neklausiame, kaip gretimos krautuvės arba šių laikų universalinės parduotuvės lentynose atsiranda daiktai, kuriuos norime nusipirkti, ir kokiu būdu dauguma mūsų sugebame užsidirbti pinigų šiems daiktams nusipirkti. Natūraliai peršasi mintis, jog kažkas turėjo duoti įsakymus, kad „reikiami“ produktai būtų gaminami „reikiamais“ kiekiais ir tiekiami į „reikiamas“ vietas. Tai vienas iš būdų koordinuoti daugybės žmonių veiklą – kariuomenės taikomas būdas. Generolas įsako pulkininkui, pulkininkas majorui, majoras – leitenantui, leitenantas – viršilai, o viršila – eiliniam.
Tačiau toks komandinis, centralizuotas metodas gali būti vienintelis ar pagrindinis organizavimo metodas tik labai mažoje grupėje. Net pats autokratiškiausias šeimynos galva negali kontroliuoti kiekvieną kitų šeimos narių veiksmą vien įsakymais. Jokia bent kiek didesnė kariuomenė negali būti valdoma vien komandomis. Generolui neįmanoma turėti visą informaciją, kuri reikalinga valdant kiekvieną žemiausio eilinio veiksmą. Kiekviename įsakymų grandines žingsnyje kareivis, karininkas ar eilinis privalo turėti nuožiūros laisvę, kad galėtų atsižvelgti į tą konkrečių aplinkybių teikiamą informaciją, kurios neturi įsakantis karininkas. įsakymai turi būti papildomi savanorišku bendradarbiavimu – mažiau akivaizdžiu ir subtilesniu, bet kur kas svarbesniu daugybės žmonių veiklos koordinavimo būdu.
Rusija yra standartinis pavyzdys didžiulės ekonomikos, tariamai tvarkomos įsakymais. Tačiau tokia centralizuotai planuojama ekonomika yra daugiau regimybė negu faktas. Kiekviename ekonomikos lygmenyje įsiterpia savanoriškas bendradarbiavimas, papildantis centrinį planavimą arba atsveriantis jos nepaslankumą, kartais legaliomis, kartais nelegaliomis priemonėmis.
Organizacinę centralizuoto ūkio mechanizmo struktūrą užtikrino didžiulio valstybinio aparato funkcionavimas, jo poveikis gamybai. Centrinę vietą organizacinėje ūkio struktūroje užėmė pagrindiniai valdymo organai – šakinės žinybos. Toks mechanizmas, koncentruojantis materialines vertybes, darbo jėgą ir lėšas svarbiausiems to
meto uždaviniams spręsti, iš pradžių leido iš dalies užtikrinti socialinę ir ekonominę pažangą. Tačiau vėliau ypač sutelkus dėmesį į šalių industrializavimą, atsiliko kitos šakos, taip pat kentėjo socialinė sfera.
Socialistinę nuosavybę sudaro ne vien gamybos priemonės, bet ir visuomeninių organizacijų, taip pat profsąjungų ir kitų organizacijų turimas turtas, reikalingas pastarųjų uždaviniams įgyvendinti. Greta valstybinės ir kooperatinės nuosavybės centralizuoto ūkio sistemoje funkcionavo ir piliečių asmeninė nuosavybė, kurią sudarė: namų apyvokos bei ūkio reikmenys, apibrėžto ploto gyvenamasis namas, darbo santaupos. Asmeninės nuosavybės pagrindą sudarė darbinės pajamos. Žemės ūkyje valstybinių ūkių darbininkams buvo leidžiama laisvu nuo darbo laiku savo mažuose privačiuose plotuose auginti derlių ar gyvulius savo pačių vartojimui arba pardavimui santykinai laisvoje rinkoje. Šie plotai apėmė mažiau nei vieną nuošimtį visos šalies dirbamos žemės, bet, sakoma, kad jie teikė beveik trečdalį visos žemės ūkio produkcijos Tarybų Sąjungoje („sakoma“, nes labai gali būti, kad kai kurie valstybinių ūkių produktai slapta gabenami į privačių produktų rinką). Centralizuoto ūkio sistemoje beveik visiškai nebuvo privatinės nuosavybės. Glaudus ryšys tarp kainų sistemos trijų funkcijų savaip pasireiškia komunistiniuose kraštuose. Visa jų ideologija pagrįsta tariamu darbo išnaudojimu kapitalizmo sąlygomis ir atitinkamai pranašumu visuomenės, kuri vadovaujasi Markso teze „kiekvienam pagal poreikius, iš kiekvieno pagal sugebėjimus“. Tačiau grynai komandines ekonomikos negalimumas neleido jiems pajamas visiškai atskirti nuo kainų. Žemės, pastatų ir kitų fizinių išteklių atžvilgiu jie daugiausia pasistūmėjo Į priekį padarydami juos valdžios nuosavybe. Bet ir čia šių priemonių padarinys – stimulų palaikyti ir tobulinti fizinį kapitalą stoka. Kai daiktas yra visų nuosavybė, jis yra niekieno nuosavybė, ir niekas nėra tiesiogiai suinteresuotas jį saugoti ar rūpintis jo būkle. Štai kodėl pastatai Tarybų Sąjungoje, panašiai kaip komunaliniai namai Jungtinėse Valstijose, atrodė nutriušę nepraėjus keletui metų nuo jų pastatymo, valstybinių gamyklų įrenginiai greitai genda ir juos nuolat reikia remontuoti, o piliečiai turi kreiptis į juodąją rinką norėdami išlaikyti tą kapitalą, kurį jie turi asmeniniam naudojimui.