TURINYS
1. ĮVADAS 3
2. EKONOMIKOS SAMPRATA 4
3. EKONOMIKA IR VALSTYBĖ 5
3.1. Valstybės funkcijos ir ekonominės politikos tikslai
3.2. Monetarinė politika
3.3. Valstybės biudžetas
3.4. Biudžeto reformos esmė ir subalansavimo būtinumas
4. MOKESČIAI 8
4.1. Mokesčių sistema
4.2. Mokesčių lengvatos
5. MAKROEKONOMINIAI RODIKLIAI IR SCHEMOS 11
5.1. BVP
5.2. Gyventojų užimtumas
6. IŠVADOS 13
7. LITERATŪROS SĄRAŠAS 14
1. ĮVADAS
Žmogus, gyvendamas visuomenėje, kasdien susiduria su ekonomika. Kiekvienas iš mūsų svarstome, ką veiksime baigę studijas, kur gausime darbą, kiek gausime atlyginimo, ar jo užteks mūsų reikmėms patenkinti. Mums reikės išlaikyti būstą, reikės maisto, drabužių, reikės pinigų laisvalaikiui, mašinai, televizoriui. Mes svarstome, kodėl brangsta ar pinga prekės ir paslaugos, kodėl ir kokius mokesčius mokame valstybei, kaip panaudosime savo pajamas, kaip jas kaupsime ir kur investuosime. Į šiuos ir į daugelį klausimų mums atsako ekonomikos mokslas.
Taigi būstas, kuriame gyvename, ilsimės, leidžiame laisvalaikį ir maistas, kurį valgome, ir drabužiai, kuriuos dėvime, ir mūsų atliekamas darbas, ir visa kita vienaip ar kitaip yra susiję su ekonomika bei jos veiksniais.
Tad ekonomika kaip mokslas apima visą ekonominę sritį: prekybą, pramonę, žemės ūkį, transportą, kreditą, o taip pat ekonominių reiškinių tyrinėjimą.
Svarbu suvokti, nuo ko priklauso šalies ekonomika, ką reikia daryti, kad ji augtų, kaip pasiekti ekonominę laisvę, teisę pasirinkti veiklos rūšį, išleisti savo uždirbtus pinigus pagal savo norus. Žmonėms taip pat labai svarbus ekonominio saugumo jausmas, kurio šiandien labai pasigendama.
Demokratinėje visuomenėje šie daugumai žmonių svarbūs tikslai tampa ir valstybės tikslu. Praktiškai šalies gerovė priklauso nuo vyriausybės vykdomos politikos. Vieną svarbiausių vaidmenų vaidina tai, kaip vyriausybė paskirsto biudžeto lėšas, kaip planuoja savo išlaidas ir pajamas. Kaip tik tai atskleidžia valstybės ekonominėje politikoje.
Rašant šį darbą su dideliu įsitikinimu galiu pasakyti, kad visa tai, kas šiandien vyksta, ar dar vyks yra sąlygojama tam tikrų procesų. Ekonomika nėra statiška, ji nuolat kinta, juda tam tikra kryptimi, todėl pirmiausia reikia suvokti šiuos procesus ir stengtis judėti į priekį.
Kaip tai daryti, kaip valdyti ekonominę politiką šiame darbe pabandysiu panagrinėti.
2. EKONOMIKOS SAMPRATA
“Ekonomika, tai mokslas apie racionalų ūkininkavimą, apie tai, kaip žmonės ir visuomenė pasirenka naudoti ribotus gamybos išteklius būtiniems ir vis didėjantiems savo poreikiams tenkinti, gaminti ir tiekti prekes bei teikti paslaugas.
Šiuo metu žodis ekonomika turi tokias pagrindines reikšmes:
o Mokslo šakos pavadinimas;
o Šalies ūkio pavadinimas (pavyzdžiui, Lietuvos ekonomika);
o Ūkio šakos ekonomika (pavyzdžiui, žemės ūkio, pramonės, transporto ekonomika, ir t.t.);
o Mažesnio ūkinio vieneto (pavyzdžiui, įmonės-akcinės bendrovės (AB), uždarosios akcinės bendrovės (UAB) ir pan.) ekonomika;
o Namų ūkio (šeimos) ekonomika”1.
Ekonomikos mokslas atsirado gerokai vėliau už pačią ekonomiką. Daug metų žmonės ūkininkavo remdamiesi iš kartos į kartas perduodama patirtimi. Žinios apie ūkininkavimą buvo perteikiamos padrikai, nesujungus jų į vieningą mokslinę sistemą.
Ekonomika, kaip savarankiška pažinimo sritis išryškėjo tada, kai atsirado politinė ekonomija. Todėl ekonomikos mokslo samprata formavosi palaipsniui.
Iš pradžių buvo manoma, kad ekonomikos mokslas nagrinėja, kaip sukuriamos ir naudojamos materialiosios vertybės. Vėliau pradėta susidurti su šioms vertybėms sukurti naudojamų materialiųjų ir dvasinių išteklių ribotumu.
Šiuo metu ekonomika apibrėžiama, kaip mokslas, kurio objektas tirti žmonių veiklą, susijusią su daiktų ir paslaugų gamyba, paskirstymu, pasikeitimu ir vartojimu. Būtina atsižvelgti į ribotus išteklius ir ieškoti optimalaus varianto.
1 Skarbalius D. Ekonominių žinių pagrindai. V., 2000, p. 10.
3. EKONOMIKA IR VALSTYBĖ
3.1. Valstybės funkcijos ir ekonominės politikos tikslai
Šiuolaikinėje ekonominėje visuomenėje valstybė atlieka daug svarbių funkcijų, tai:
o Apsauga nuo užsienio šalių išpuolių;
o Vidaus saugumas, teisingumas, tvarkos palaikymas;
o Socialinės paslaugos – pensijos, pašalpos:
o Komercinės ir gamybinės funkcijos – nacionalizuotos ūkio šakos, viešieji darbai, muitai, akcizai, valiuta,
o Komunalinė tarnyba;
o Švietimas, visuomenės poilsis, mokslas, studijos;
o Teismai ir valdymas, mokesčių rinkimas ir t.t.
Priimdama sprendimus reguliuoti rinkos jėgų sąveiką vyriausybė visada turi rūpestingai pasverti, ar reguliavimo kaštai neviršys naudos, kurią duotų toks įsikišimas.
Didžiausias poveikio galimybes ekonomikoje turi valstybė, t.y. vyriausybė. Taigi ekonominė politika – tai šalies vyriausybės ekonominiai veiksmai, kuriais kryptingai veikiami ekonominiai procesai, sprendžiant socialines ir ekonomines problemas. Ekonominė politika išreiškia šalies, valstybės ir tautos tikslus, uždavinius ir norus.
3.2. Monetarinė politika
Monetarinė politika yra valstybinis šalies pinigų kiekio ir apyvartos reguliavimas
per centrinį banką. Jos uždaviniai yra tikrinti, kad ūkininkavimo sistema būtų nuolat veiksminga, kad žmonės būtų užimti, o ekonomika augtų. Kalbant apie šalies monetarinę politiką reikia pasakyti, kad ji per trumpą paskutinįjį laikotarpį buvo tris kartus pakeista. Šalies valiuta keitėsi nuo rublių iki talonų, nuo talonų prie litų. Dažnai keitėsi kainos, didėjo infliacija, krito valiutos perkamoji galia. Nacionalinis ūkis buvo gelbėjamas užsienio investicijomis, kurios tik dar labiau didino valstybės skolą, nebuvo tinkamai sureguliuota bendra šalies finansinė veikla. Monetarinės politikos nepastovumas turėjo įtakos prekybai, apyvartai, įmonių raidai ir t.t. Dėl aukšto infliacijos lygio sumažėjo žmonių perkamoji galia.
Lietuvoje buvo imtasi priemonių sutramdyti infliaciją, t.y. litas buvo susietas su doleriu. Tačiau infliacija dėl to nesumažėjo, nes jos prigimtis – ne monetarinė, todėl iškilo vidinis lito nuvertėjimas. Žinoma, lito susiejimas su doleriu turi teigiamą įtaką užsienio investitoriams, nes jie mažiau rizikuoja.
Monetarinė politika gali būti „kieta“, kai valstybė mažina ir riboja į apyvartą išleidžiamą pinigų kiekį ir „minkšta“, kai netrukdo pinigų kiekiui augti.
3.3. Valstybės biudžetas
Valstybės piniginių pajamų ir išlaidų planas vadinamas biudžetu. Jeigu valstybės pajamos lygios jos išlaidoms, biudžetas yra subalansuotas. Jei valstybės išlaidos didesnės negu pajamos – biudžetas bus deficitinis. O jei valstybės išlaidos mažesnės už gaunamas pajamas – valstybės biudžetas perteklinis.
Biudžeto naudojimas visuminei paklausai reguliuoti, vadinamas vyriausybės fiskaline politika. Fiskalinė politika įgyvendinama keičiant vyriausybės išlaidų bei surenkamų mokesčių apimtį.