Įvadas
Europos centrinių bankų sistema buvo įkurta trečiajame Ekonominės ir pinigų sąjungos (EPS) etape, kaip viena iš EPS kūrimo ir funkcionavimo institucijų. ECBS pagrindinis tikslas – vykdyti monetarinę politiką, užtikrinančią kainų stabilumą. ECBS sudaro Europos centrinis bankas (ECB) ir 15 ES šalių nacionaliniai centriniai bankai. Tai Eurosistemą sudarantys bankai Belgijos nacionalinis bankas, Vokietijos Bundesbankas, Ispanijos bankas, Prancūzijos bankas, Airijos centrinis bankas, Italijos bankas, Liuksemburgo centrinis bankas, Olandijos bankas, Portugalijos bankas, Suomijos bankas, Austrijos nacionalinis bankas ir kitų ES šalių bankai kaip Danijos nacionalinis bankas, Graikijos bankas, Švedijos riksbankas ir Anglijos bankas. ECBS užtikrintas gana didelis decentralizacijos lygis. Didžioji dalis monetarinės politikos priemonių taikomos nacionaliniu lygmeniu, o ECB reglamentuoja ir koordinuoja monetarinę politiką euro zonos mastu.
Šio referato tikslas susipažinti ECBS, jos veikimo principais, tikslais ir vykdomą pinigų politika. Tuo tikslu šiame darbe aptariami šie aspektai: kas sudaro ECBS, svarbiausi jos tikslai, pagrindiniai uždaviniai, ECBS vaidmuo ES ekonominėje politikoje, ECBS nepriklausomybė, kaip siekiama tikslų, ECBS atskaitomybės pagrindai ir vykdoma pinigų politika. Aptariamos pinigų politikos strategijos ir principai bei jos priemonės (atviros rinkos operacijos, nuolatinio skolinimosi priemonės bei privalomos atsargos). Lietuvai siekiant narystės Ekonominėje ir pinigų sąjungoje svarbu, kad Lietuvos pinigų ir finansų sistema bei pinigų politika atitiktų reikalavimus. Todėl šiame darbe trumpai aptariamas pinigų politikos derinimas Lietuvoje.
1. Europos centrinių bankų sistema
ECBS pradėjo veiklą 1999 m. sausio 1 d. Šiuo metu ECBS sudaro ECB ir penkiolikos šalių narių nacionaliniai bankai.. ECBS neturi juridinio asmens teisių. Visi ECBS nariai turi bendrą tikslą, tačiau ECB valdymo organai yra kompetentingi spręsti, kaip to tikslo bus siekiama: tiesiogiai ar per nacionalinius centrinius bankus. ECB valdančioji taryba nutarė naudoti terminą „Eurosistema“, kuriuo apibūdinama grupė, vykdanti pagrindinius tikslus. Eurosistemą sudaro Europos centrinis bankas ir vienuolika šalių, įsivedusių eurą, centriniai bankai. Tai Airija, Austrija, Belgija, Ispanija, Italija, Liuksemburgas, Olandija, Portugalija, Prancūzija, Suomija, Vokietija. Tai šalys, kurios 1999 m. sausio 1 d. Eurosistemai perdavė suverenias savo teises pinigų politikos srityje.
Ekonominės ir pinigų sąjungos valstybių centriniai bankai yra ECBS sudedamoji dalis, jie veikia laikydamiesi tam tikrų ECB nurodymų. Padėdami šiai institucijai įgyvendinti bendrąją pinigų politiką euro zonos valstybėse, šalių centriniai bankai turi atlikti daugelį operacijų, jų subordinaciją pagal funkcijas nustato ECB. Konvergencijos reikalavimų pasekmė yra ta, kad šalių centrinių bankų įstatymai turi būti suderinti su Bendrijos teise, ypač dėl jų nepriklausomybės reikalavimų. ES šalių nedalyvaujančių ekonominėje ir pinigų sąjungoje dėl to, kad neatitinka konvergencijos kriterijų arba dėl politinio sprendimo, centiniai bankai taip pat yra ECBS nariai, tačiau turi ribotas teises ir įsipareigojimus.
Svarbiausias ECBS tikslas – palaikyti kainų stabilumą. ECBS, nenusižengdama šiam tikslui, įsipareigoja remti Bendrijos bendrosios ekonomikos politikos kryptis siekiant Bendrijos tikslų: skatinti šiuolaikinę ir subalansuotą ekonominę veiklą, tolygią plėtrą be infliacijos, atsižvelgiant į aplinką, padėti siekti kad ekonomika funkcionuotų esant didelei konvergencijai, kad būtų aukšta aprūpinimo darbu ir socialinės apsaugos lygis, kad kiltų gyvenimo lygis ir gerėtų gyvenimo kokybė, taip pat – valstybių narių ekonominės ir socialinės sanglaudos ir solidarumo. Siekdama šių tikslų ECBS vadovaujasi atviros rinkos ekonomikos bei laisvos konkurencijos principu, kuri skatina efektyviai skirstyti išteklius. Susidūrus su kitais tikslais, kainų stabilumo tikslas visada laikytinas turinčiu pirmenybę ir pačiu svarbiausiu.
Pagrindiniai ECBS uždaviniai:
Nustatyti ir įgyvendinti sąjungos pinigų politiką;
Vykdyti valiutos keitimo operacijas;
Laikyti ir valdyti oficialias valstybių narių užsienio valiutos atsarga;
Užtikrinti patikimą ir sklandų mokėjimų sistemos funkcionavimą;
Leisti į apyvartą banknotus euro zonoje;
Tvirtinti euro monetų išleidimo apimtis euro zonos šalyse.
Be šių uždavinių eurosistema turi:
Prisidėti prie kompetentingų valdžios organų priemonių, kuriomis siekiama užtikrinti kredito institucijų kontrolę ir finansų sistemos stabilumą;
Rinkti statistinę informaciją, būtiną tikslams pasiekti;
Atstovauti tarptautinio bendradarbiavimo forumuose ir dalyvauti tarptautinėse pinigų institucijose.
Su ECB turi būti konsultuojamasi dėl kiekvieno šalių juridinio akto projekto, susijusio su ECB kompetencija. ES sutartyje numatyta išskirtinė ar dalinė ECB kompetencija pinigų politikos, kurso politikos, mokėjimų sistemų ir finansų sistemų stabilumo srityse.
Vaidmuo
Pagrindinis pinigų politikos tikslas – palaikyti kainų stabilumą ir, jeigu tai neprieštarauja svarbiausiam tikslui, paremti bendrąją ES ekonominę politiką. Išlaikant stabilias
kainas, infliacijos lūkesčiai ir palūkanų normos gali būti palaikomos žemesniame lygyje. Tai sukuria aplinką, orientuotą į stabilumą, tokioje aplinkoje skatinama subalansuotos ir suderintos ekonominės veiklos plėtra, garantuojamas aukštas užimtumo lygis, geresni gyvenimo lygio standartai ir gerovės augimas ES. Tuo tarpu esant aukštai infliacijai kainų struktūra iškraipoma, kainos daugiau negali atlikti orientacinės funkcijos, kuri teigiamai paveiktų gerovės augimą. Teigiamas kainų ir palūkanų normos lygio santykis bei kainų ir darbo užmokesčio lygio sąryšis daro neigiamą įtaką gamybos veiksnių rinkai. Rezultatas – netinkamas išteklių paskirstymas visose rinkose ir praktiškai sustojusi ekonomikos plėtra:
prekių rinkoje, kadangi nepavyksta pasiūlos padaryti priklausomos nuo paklausos;
kapitalų rinkoje, kadangi santaupos jau neskolinamos investuotojams, kurių projektuose numatomos didžiausios pajamos;
darbo rinkoje, kadangi darbuotojai jau nesieja veiklos su didžiausia darbo paklausa.
ECBS tikslas – prižiūrėti kainų stabilumą – nėra nepriklausomas nuo kitų veiksnių, darančių įtaką ekonominiam suartėjimui, už kurį atsakingos valstybės narės. Jos turi kontroliuoti valstybės išlaidas ne vien tik investicijų, bet ir socialinių nuostatų, sveikatos apsaugos ir pensijų atžvilgiu. Nedarbo sumažinimas turėtų būti vienas iš jų pagrindinių tikslų, kartu su tikslu palaikyti konkurencingumą. Infliacija turi būti prižiūrima, o kai reikia ir mažinama. Iždo politika, suderinta su ekonomine plėtra yra visos sistemos kertinis akmuo.
ECBS kainų stabilumo palaikymo politika turėtų būti nepriklausoma ir grindžiama šalių nacionaline ekonomine ir socialine politika. Tačiau už šią politiką atsakingos įvairių šalių valdžios institucijos, kurios turi kreipti dėmesį į nevienodas nacionalines situacijas, tokią politiką gali sudaryti įvairios priemonės, kurios nebūtinai suderintos su ECBS tikslu.
Nepriklausomybė
Europos sutartyje ECBS nepriklausomybė turi konstitucinės garantijos statusą. ECBS turi tvirtus nepriklausomybės teisinius pagrindus. Europos pinigų institutas suformulavo apibrėžtus kriterijus, kurie įvertino nacionalinių centrinių bankų nepriklausomybę. Nepriklausomybės koncepciją vėliau Europos pinigų institutas detalizavo savo parengtoje Konvergencijos ataskaitoje (1998 kovas), kuri kartu su kiekvienos šalies CB statuto įvertinimu buvo pristatyta Europos viršūnių tarybai. Skiriama institucinė, finansinė, asmeninė ir funkcinė centrinio banko nepriklausomybė.
Institucinė nepriklausomybė
Institucinė nepriklausomybė reiškia, kad ECBS, rūpindamasi savo teisėmis, vykdydama įsipareigojimus ir spręsdama uždavinius, negali paklusti jokiems nurodymams, gaunamiems iš Bendrijos arba šalių narių institucijų. ES institucijos ir šalių narių vyriausybės įsipareigoja gerbti CB autonomijos principą ir nesistengti daryti įtakos sprendimus priimančių ECB organų nariams ir nacionaliniams centriniams bankams.
ECBS turi remti ne tik pirminį pinigų stabilumą, bet ir bendrą ekonominę politiką su sąlyga, kad tai nesikerta su svarbiausiu tikslu – kainų stabilumu. Visų pirma, ECBS įpareigotas skatinti suderintą ir subalansuotą ekonominį plėtojimą, tolygią plėtrą be infliacijos, siekti aukšto aprūpinimo darbu lygio ir išlaikyti pinigų stabilumą. Toks įsipareigojimas remti bendrą ekonominę politiką gali pakirsti emisijos banko nepriklausomybę ir pakenkti jo pinigų politikos tikėtinumui. ECBS nepriklausomybė dar nereiškia, kad sistema išvengia bet kokios atsakomybės ir nėra politiškai kontroliuojama. Pirma, ECBS sukurta sutartimi, ji vykdo įstatymo pavestas užduotis. Antra, organų narius skyrė demokratiškai įteisintos institucijos. Be to, yra numatyta, kad sistema gali išdėstyti ir viešinti savo vykdomą politiką Europos Parlamentui ir jo komitetams.