12. Ekonomikos plėtra
12.1 Ekonomikos plėtros esmė
12.2 Kapitalo kaupimas
12.3 Optimalus kapitalo kaupimas ir auksinė taisyklė
12.1 Valstybių nac. pajamos auga, didėja gyventojų pajamos ir vartojimas. Didėjimas Ī nuo ekonomikos plėtros.plėtros matavimui naudojami rodikliai: BNP apimtis (absoliučiai ir vienam gyventojui); BNP augimo didėjimo tempai, namų ūkių disponuojamos pajamos (absoliučiai ir vienam gyventojui) ir jų augimo tempai, vartojimo rodikliai (abs …). Įv. šalių pajamos skaičiuojant vienam gyventojui yra gana skirtingos. Kodėl nac. pajamos kinta laiko požiūriu, kokie veiksniai sąlygoja ekonomikos plėtrą, kodėl skirtumai tarp valstybių? Reiškiniai tyrinėjami remiantis įv. ekonomikos modeliais. Nagrinėjamas R.Solou modelis (1950 1960, 1987m. gavo Nobelio premiją). Makroekonomika analizuota statikos būsenoje – produktoir pajamų dydžiai buvo nekintami. Dabar jie analizuojami dinamikoje. Solou modelis parodys kaip tech. pažanga, gyventojų sk. … veikia į Kodėl valstybė skiriasi pagal pajamų lygį. Kitas analizės tikslas – kaip valstybių ekonominė politika veikia į gyvenimo lygį ir jo augimą. Modelis leidžia analizuoti vieną svarbiausią ekon. poblemų – kokia pagaminto produkto dalis g.b. suvartota šiandien ir kokia g.b. išsaugota ateityje. Šios ekon. politikos variantų įvertinimas reikalauja nustatyti visus kaštus ir naudą, kurią duoda vienas ar kt. S lygio.
12.2 Kaip tarpusavyje susiję K didėjimas, L jėgos skaičiaus ir kokybės augimas ir technologijos tobulinimas ir kaip jie veikia į gamybos apimtis, remiamasi Solou modeliu. Pradžioje nustatoma, kaip kaip prekių D ir S apsprendžia K kaupimo parametrus. Todėl L išteklius ir technologiją iš pradžių laikome fiksuotais. Vėliau jie kis. Pagamintos produkcijos D ir S, susidaranti rinkoje, yra svarbi ne tik statiniuose, bet ir dinaminiuose modeliuose. “ duotu laikotarpiu, S sąlygoja gamybos apimtys, o D apsprendžia produkto pasiskirstymas pagal naudotojus. Solou modelyje prekių S aprašoma gamybine f-ja: Y=F(K,L) Gamybos apimtis Y Ī nuo K dydžio ir naudojamo darbo kiekio L. Solou modelyje tariama, kad gamybinė f-ja duoda gamybos masto didėjimo pastovų efektą. Savybę f-ja t., jei bus daugiklis z. zY=F(zK,zL). Jei ir K ir L padauginti iš to paties daugiklio, tai to paties daugiklio dydžiu padidės ir Y. Visus f-jos dydžius perveda į darbuotojų skaičių. Gamybos masto pastovaus efekto f-ja patogi tuo, kad gamybos apimtis vienam darbuotojui Ī nuo K apimties, tenkančio vienam darbuotojui. Tarkim z=1/L, tai Y/L=F(K/L,1) Lygtis rodo, kad gamybos apimtis vienam darbuotokui – kapitalo f-ja vienam darbuotojui. y=Y/L – produkcijos gamyba vienam darbuotojui (darbo našumas); k=K/L – darbo aprūpinimas kapitalu; y=f(k), kur f(k)=F(k,1). Panaudojant gamybinę f-ją, kur darbo našumas lyginamas su L aprūpinimu K, supaprastinama analizė. Grafiškai:
kreivės nuolydžio Š tg rodo, kad papildomą produktą vienam darbuotojui g.gauti, jei padidinti darbo aprūpinimą kapitalu vienu vienetu. Tai vadinamas ribinis kapitalo produktas MPK=f(k+1)-f(k). Didėjant aprūpinimui K, kreivė tampa vis mažiau nuožulnesnė – nuolydžio Š mažėja. Gamybinė f-ja liudija apie ribinį K našumo mažėjimą. Jei L aprūpinimas K’u yra didelis, tai papildomas K’o vienetas bus mažai efektyvus, ir duoda mažėjantį papildomą produktą. D’ą prekėms Solou modelyje formuoja du subjektai: vartotojai ir investitoriai. T.y. darbuotojo pagaminta produkcija dalinant tarp C, tenkančio vienam darbuotojui ir I. C=c I=i. y=c+i Lygybė tapati nac. sąskaitų lygybei, tik nėra G, kuris kol kas atmetamas. Solou modelyje c išriškiama: c=(1-s)y. F-ja rodo, kad vartojimas C yra proporcingas pajamoms (y). Kiekvienais metais (1-s) suvartojama, o s – sutaupoma. Taigi taip traktuojant C, g.pertvarkyti pagr. lygtį y=c+i, y=(1-s)y+i, y=s(y). Lygtis rodo, kad investicijos, kaip C yra proporcingos pajamoms. Jei I=S tai santaupų norma (santaupos vienam darbuotojui) s rodo, kokia dalis pagamintos produkcijos tenka investicijoms. Turint du pagr. Solou modelio parametrus gamybinę ir vartojimo f-jas, g. nustatyti, kaip kapitalo kaupimas užtikrina ekonomikos plėtrą. K kiekis gali keistis dėl: 1) investicijos didina K; 2) dalis K susidėvi, t.y. amortizuojasi ir K sumažėja. Taigi reikia rasti veiksnius, apsprendžiančius investicijų ir amortizacijos dydžius. I vienam darbuotojui yra dalis produkto, sukurto vieno darbuotojo. i=s(y) i=sf(k). Kuo aukštesnis aprūpinimo K’u lygis, tuo k didesnis, tuo didesnė gamybos apimtis f(k) ir didesnės investicijos. Ši lygtis, kuri jungia gamybinę ir vartojimo f-jas, susieja esamą kapitalą k su naujai kaupiamu kapitalu i. Santaupų norma sąlygoja produkto dalijimasi į vartojimą c ir investicijas i, kiekvienai k reikšmei. Grafikas.
T.y gamybos apimtis yra f(k), investicijos – sf(k), o vartojimas – f(k)-sf(k). Norint įvertinti amortizaciją, tarkim, kad kasmet išimama iš gamybos tamtikra K dalis. d – kapitalo išėmimo norma. Jei K naudojamas 25 metus, tai d – 0,04 (4%). Tada išimamo K ‘o kiekis per metus bus lygus – dk. K’o išėmimas proporcingas bendram K’o kiekiui. Investicijų ir išėmimo K’p įtaka K’o kiekiui išreiškiama lygtimi: Dk=i-dk. Grafikas.