Įvadas…………………………………………………………………………..4psl.
Poreikiai ir ištekliai………………………………………………………..5psl.
Rinka ir jos problemos…………………………………………………….8psl.
Užimtumas ir nedarbas…………………………………………………..10psl.
Infliacija………………………………………………………………………12psl.
Bendrų globalinių problemų ekonominiai aspektai………………14psl.
Įvadas
Visais laikais žmogus didelę gyvenimo dalį skyrė ir skiria ekonominių problemų sprendimui.
Ekonomikos problema – tai būtinybė rinktis iš tų galimybių, kurias mums leidžia turimi riboti ištekliai, nes poreikiai – beribiai.
Ekonomikos problemos yra vienos opiausių, su kuriomis susiduria šių dienų visuomenė. Kadangi esame žmonės, gyvenantys visuomenėje, tai negalime pabėgti nuo šių problemų, kartu ir nuo ekonomikos. Kiekvienas mūsų svarstome: kokį darbą rinktis, kiek ir kodėl tiek už jį mokama, kas lemia mūsų gyvenimo lygį,kodėl ir kokius mokesčius turime mokėti valstybei, kaip naudingiau panaudoti savo pajamas ar tenkinti kasdienius poreikius, ar taupyti banke, ar pirkti akcijas, obligacijas?
Arba pagaliau imkime ir paklauskime savęs: nuo ko priklauso, ar ateinančiais metais Lietuvos ekonominis lygis augs ir klestės, ar mus toliau kankins piniginių lėšų deficito ir infliacijos problemos?
Taigi ir būstas, kuriame gyvename, ir maistas, kurį valgome, ir drabužiai, kuriuos dėvime, ir mūsų atliekamas darbas, ir laisvalaikio praleidimo būdas, ir apskritai viskas vienaip ar kitaip susiję su ekonomika bei jos veiksniais. Bet koks mūsų poreikis, noras kainuoja tam tikrų pastangų. Žmogaus norai yra labai įvairūs, ir jie gali didėti begalo. Tuo metu žmogaus jėgos ribotos, ir kiekvienas atliekamas darbas reikalauja tam tikro jėgų įtempimo. Todėl žmogus stengiasi patenkinti didžiausią savo norų poreikį, atlikdamas kuo mažiausiai darbo. Jis priverstas su materialiomis gėrybėmis elgtis taupiai, t.y. ekonomiškai.
Žmogaus veikla, siekianti šių materialinių bei kultūrinių gėrybių, turi būti tikslinga, paremta tam tikru išskaičiavimu. Čia susiduriama su vadinamuoju ekonomiškumo principu, kuris gali būti suformuluotas taip: išlaidų kuo mažiausia, naudos kuo daugiausia. Vadinasi, šis principas reikalauja kuo taupiau bei ūkiškiau vartoti mūsų produktyviąsias pastangas (ribotus išteklius) ir siekti gauti kuo daugiau naudos (rezultatų). Šiuo principu turi vadovautis kiekviena protinga žmogaus veikla. Tačiau niekas – nei žmogus, nei visuomenė – negali turėti visko, ką jie norėtų turėti. Tiesiog visko visiems neužtektų. Ekonomistai sako, kad nėra ribų nei kiekiui, nei kokybei daiktų, kuriuos žmonės trokštų įsigyti.
Be asmeninio ir šeimyninio pobūdžio klausimų,ekonomikoje apstu problemų,
jaudinančių ir visą visuomenę. Pavyzdžiui: ar ji pajėgs išlaikyti didėjantį gyventojų skaičių? Kas sąlygoja atskirų individų ir valstybės gaunamas pajamas?
Ar platus robotų ir kompiuterių naudojimas nesukels didelio darbuotojų pertekliaus, masinio nedarbo?
Kam teikti prioritetą: ar įmonėms, gaminančioms naują techniką, ar išleidžiančioms asmeninio vartojimo reikmenys? Kaip išvengti infliacijos ar ūkinio nesubalansuotumo? Dėl ko reikalingi antimonopoliniai įstatymai, profesinės ir vartotojų sąjungos? Atsakyti į minėtuosius klausimus ir į daugelį kitų panašių klausimų privalo ekonomikos mokslas. Tai nagrinėja ekonomikos teorija, kurios žinių mes jau esame gavę iš bendrojo išsilavinimo bei gyvenimo patirties.
Poreikiai ir ištekliai
Poreikiai – tai žmogaus biologinės ir socialinės prigimties sąlygotos reikšmės, vartojant darbu sukurtus daiktus ir paslaugas. Jų ypatybė ta, kad užtikrinant pastovų vienos poreikių dalies (gyvybinių poreikių) patenkinimą, atsiranda naujų, sudėtingesnių (sveikatos apsaugos, išsimokslinimo, kultūros, poilsio, sveikos gyvenimo aplinkos, bendravimo ir pan.) poreikių, taigi bendra poreikių apimtis didėja. Nei šiuolaikinė, nei įžvelgiamos ateities gamyba negali patenkinti kiekvieno žmogaus atskirai ar šeimos bei visuomenės visų poreikių. Todėl nuo pat civilizuotos visuomenės ar apskritai nuo žmogaus atsiradimo egzistuoja noras gerinti gyvenimą,tenkinti vis daugiau ir daugiau poreikių, o norint tai įgyvendinti, reikia nuolat didinti produktų, o vėliau – prekių ir paslaugų teikimą.
Visi žinome, kad vienu metu tenkinti visų poreikių negalime. Teisingai pažymima, kad šiame pasaulyje net vaikas supranta, jog pasiūlius jam ką nors vieną iš dviejų, jis negali pasakyti – norių abiejų. Jeigu mes palyginsime šiuolaikinę išsivysčiusią visuomenę su tuo, kaip ji gyveno prieš šimtą, pamatysime, kad dabar ji turtinga, o tada buvo varginga. Bet šiandieninį turtingumą, aukštą gamybos lygį nustelbia labai išaugęs ir nuolat didėjantis poreikis vartoti. Šiuolaikinis žmogus ne tik nori, bet ir jaučią būtinybę naudotis centriniu šildymu, vandentiekiu, automobiliais, kompiuteriais ir t.t., jam reikia keliauti, žinoti, kas vyksta kaip tik šiuo metu pasaulyje, toli už vandenyno ar ekvatoriaus ir kt.
Taigi, kad vis geriau ir geriau gyventų, žmonija turi
vis daugiau ir daugiau gaminti ir tik tada vis daugiau ir daugiau vartoti.
Ištekliai – yra visa tai, kas naudojama žmonių poreikiams tenkinti. Jų pagrindą sudaro gamtos ištekliai. Skiriami realūs ir potencialūs gamtos ištekliai.
Pirmieji naudojami ūkinėje žmonių veikloje. Antrieji – potencialūs gamtos ištekliai – dėl įvairių šiuo metu negalimi naudoti, tai dar neįvaldyti ištekliai, žmonija šiuo metu dar nesugeba jų naudoti. Nėra abejonių, kad jiems priklauso didelė ateitis.
Gamtos ištekliai yra išsenkami ir neišsenkami. Neišsenkamų išteklių yra nedaug. Oras ir vanduo priskiriami prie jų, tačiau matome, kad ir jie riboti. Išsenkamus išteklius galima suskirstyti į atkuriamus ir neatkuriamus. Gyvūnija, augmenija, dirvožemis – atkuriami ištekliai, bet jų atkūrimo sąnaudos vis didėja, sąlygos blogėja… Gyvenamoji erdvė, naudingos iškasenos – neatkuriami ištekliai, ir čia mes pirmiausiai susiduriame su jų panaudojimo problemomis.
Didelė dauguma išteklių – riboti ištekliai; jie vadinami ekonominiais ištekliais arba gamybos veiksniais. Skiriami trys klasikiniai išteklių tipai – žemė, darbas ir kapitalas.
Žemė ekonomikos teorijoje – visi gamtos teikiami ištekliai, pati žemė, miškai, vandenys, iškasenos ir pan. Visi jie riboti, dauguma jų neatkuriami. Tačiau jų ribotumo išraiška keičiasi, kintant gamtos turtų naudojimo technologijai. Darbu trumpai vadinama darbo jėga, t.y. žmonių sugebėjimai atlikti įvairias gamybines ir ūkines funkcijas. Tačiau, matyt, reikia skirti darbo ir darbo jėgos sąvokas, nes tai ne vienas ir tas pats.
Darbas – tai žmogaus tikslinga veikla, tai sąmoninga veikla, būdinga tik žmogui, kurios metu jis gamtoje esančius daiktus apdoroja, pritaiko savo poreikiams. Darbo jėga – tai žmogaus fizinių, psichinių-dvasinių ir moralinių savybių visuma, kuri leidžia jam dalyvauti darbo procese, kurti, gaminti. Ryšį tarp darbo ir darbo jėgos galima būtų taip apibūdinti: darbas yra darbo jėgos funkcija.
Darbo jėga taip ribotas išteklius. Ji pirmiausia susijusi su paties žmogaus darbingo amžiaus riba, su darbingo amžiaus gyventojų skaičiumi, su jų paruošimo lygiu, išsimokslinimu. Ūkio sistemoje darbo jėga yra pagrindinis produktas – prekė, kurią teikia namų ūkio sistema.
Kapitalas – žmonių darbu sukurtas produktas, naudojamas prekėms bei paslaugoms kurti. Kitaip tariant, kapitalas – visos žmonių darbu sukurtos darbo priemonės, naudojamos ūkinėje veikloje. P.Samuelsonas (žymus ekonomikas) pažymi, kad “šiuo metu pažangi technologija naudoja dideles kapitalo mases; daug sudėtingos mašininės įrangos, daug stambių įmonių ir fabrikų, didelius kiekius pagamintos produkcijos, pusfabrikačių ir žaliavos. Mūsų ekonomika gavo pavadinimą “kapitalizmas”, todėl kad šis kapitalas, arba “turtas” iš esmės yra privati nuosavybė tų, kurie vadinami kapitalistais.”
Didelė dalis ekonomistų, pradedant A.Smitu ir D.Rikardu, kapitalu vadina procesą, kada gamintojas, atskiras nuo gamybos priemonių, gamina naują prekę, kurios vertė didesnė, negu avansuota vertė jos gamybai, kitaip tariant, kuria naują vertę, vadinamą pelnu, o pelnas ir yra viso gamybos proceso variklis.
Procesas prasideda piniginiu kapitalu ir baigias piniginiu kapitalu. Tačiau tai vyksta tik dėl to, kad galutinis piniginis kapitalas, gautas realizavus prekę, yra didesnis už pradinį kapitalą.
Ikimašininėje gamyboje pagrindinis gamybos veiksnys buvo žemė, atsiradus mašinoms, juo tapo kapitalas.Plečiantis mašininei gamybai,darbo veiksnio reikšmė vis didėja ir didėja. Ją sąlygoja kapitalo raida. Be to, tarp žmonių ūkinių funkcijų santykinai savarankiškas tampa verslumo veiksnys, kažkada neatskiriamai susijęs su kapitalo veiksniu(kaip kapitalo savininko funkcija), didėja autonominė mokslo, informacijos, profesinio pasirengimo ir bendrojo išsilavinimo ūkinė reikšmė, o tai sąlygoja “žmogiškojo kapitalo” kategorijos atsiradimą ir jo vaidmens didėjimą.
Gamyba – tai ekonominių išteklių (gamyboje veiksnių) naudojimas gaminant produktus ir teikiant paslaugas žmonių poreikiams tenkinti. Ekonomikos požiūriu visai nesvarbu, kokie tie poreikiai – maisto produktai, drabužiai, avalynė ar gyvenamasis būstas, poreikiai žinioms ar poilsiui bei laisvalaikiui – svarbu tik tai, kad jie žmogui reikalingi ir juos patenkinti būtina. Esminis gamybos bruožas yra jos technologija,t.y. būdai kuriais sukuriami konkretūs produktai – prekės ir paslaugos. Technologija lemia gamybos proceso organizavimo būdus – tiek atskiro gamintojo, atskiros įmonės, tiek visos visuomenės mastu, o gamybos organizavimas sąlygoja ūkinius (ekonominius) žmonių santykius, kuriuos konkrečiai išreiškia, “įformina” ekonomikos institutų ir nusistovėjusių veiklos formų visuma. Ši visuma kartu su ekonominiais santykiais sudaro visuomenės ekonominę sistemą. Žinomi trys ekonominių ūkių sistemų tipai – natūrinis ūkis, centralizuotai valdomas ūkis ir rinkos ūkis. Joks iš jų niekad nepasireikšdavo grynu pavidalu, kiekvieno tipo atskiri elementai aptinkami ir prieš kelis tūkstančius metų, ir dabar.
Taigi esant ribotiems ištekliams, kiekvienas gamintojas (įmoninkas, įmonė, susivienijimas ir net valstybė su savo biudžeto lėšomis) yra priverstas rinktis, kaip jis naudos savo išteklius . Kiekvieną
variantą galima įvardinti alternatyviaisiais kaštais.
Išteklių naudojimo alternatyvūs kaštai yra tas vertės dydis, kurį galima būtų sukurti naudojant išteklius kitu, negu pasirinktas, geriausiu būdu.Kitaip tariant, alternatyvūs kaštai apibūdina tą didžiausią vertę, kurios atsisakome naudodami išteklius pasirinktuoju būdu.Alternatyvūs kaštai sudaro prielaidas kiekvienam ūkio subjektui veikti pačiu racionaliausiu būdu, t.y. taip, kad pasirinktas išteklių naudojimo būdas duotų kuo daugiau ekonominės naudos už bet kurį kitą galimą jų naudojimo būdą.
Pasirinkimo problema visuomenės mastu paprastai detalizuojama trilypiu uždaviniu:
• Ką gaminti? Kiek kokių gerybių reikia gaminti, kad būtų geriausiai patenkinti visuomenės poreikiai?
• Kaip gaminti? Kokiomis porcijomis naudoti išteklius, kad būtų galima pagaminti daugiausia produktų?
• Kam gaminti? Kaip paskirstyti produktus visuomenės nariams?
Jeigu visuomenė turėtų neribotus išteklius, tai šie klausimai neturėtų prasmės. Turint net labai didelius išteklius, taip pat iškiltų problema: kuriuos iš jų panaudoti pirma, kuriuos paskui, kitaip sakant, rinktis alternatyvius išteklių naudojimo variantus.