TURINYS
ĮVADAS 3
Darbas regionuose 4
Struktūrinis politikos išplėtimas į naujas valstybes nares 4
Socialinis matmuo 5
Bendrųjų politikų finansavimas 5
Bendrosios žemės ūkio politikos reforma 6
Politinės partijos 7
Parlamentas ir pagrindinės ES politikos 8
Bendroji užsienio ir saugumo politika 8
Monetarinė politika 9
Socialinė politika 9
Transporto politika 9
Vartotojų apsaugos politika 10
Žemės ūkio politika 11
Žiniasklaidos politika 12
Užimtumo politika 12
Žvejybos politika 13
IŠVADOS 14
LITERATŪRA 15
ĮVADAS
Romos sutarties kurėjai iškėlė Europos ekonominei bendrijai tokią užduotį: “Bendrija, įkurdama bendrąją rinką bei palaipsniui derindama valstybių narių ekonominę politiką, kelia sau uždavinį visoje Bendrijoje skatinti darnią ekonominės veiklos plėtrą, nuolatinę ir suderintą plėtotę, vis didesnį stabilumą, greitesnį gyvenimo lygio gerėjimą ir glaudesnius valstybių narių santykius”.
Laisvas prekių, žmonių, paslaugų ir kapitalo judėjimas, bendrovių sąžininga konkurencija ir vartotojų teisių apsauga užtikrinanti ES politiką leido įgyvendinti beveik visus šiuos tikslus. Bendra rinka buvo sukurta 1993 metais, o euras pradėjo cirkuliuoti 2002 metais.
Bet norint, kad šiais laimėjimais galėtų pasinaudoti visi ekonomikos sektoriai ir visi Europos regionai, juos reikėjo sustiprinti struktūrinėmis politikomis, kurias uoliai ir ryžtingai finansuoja ir įgyvendina ES.
Europos politiniai vadovai greitai suprato, kad siekiant didesnio Europos solidarumo, reikia imtis veiksmų ekonominei ir socialinei sanglaudai stiprinti. Kitaip tariant, reikia sumažinti turtingesnių ir skurdesnių regionų skirtumus. Praktikoje tai reiškia regioninių ir socialinių politikų idiegimą, kurių reikšmė vis stiprėjo su kiekviena sėkminga ES plėtra.
DARBAS REGIONUOSE
Europos Sąjungos regioninės politikos esmė yra pinigų iš ES biudžeto išmokėjimas skurdesniems regionams ir gyventojams. 2000 – 2006 metų laikotarpiui skirti 213 mlrd. Eurų. Išmokos naudojamos vystymui atsilikusiuose regionuose skatinti, senų pramonės zonų pertvarkymui, pagalbai ieškančiam darbo jaunimui ir ilgalaikiams bedarbiams, ūkių modernizavimui ir pagalbai ne tokias palankias sąlygas tūrinčioms kaimo vietovėms.
Šie pinigai išmokami per konkrečius fondus – Europos regioninės plėtros fondą (ERPF), Europos socialinį fondą (ESF), Žuvininkystės orentavimo finansinį instrumentą (ŽOFI), Europos žemės ūkio orentavimo ir garantijų fondą (EŽUOGF). Šios išmokos papido arba skatina privataus sektoriaus ir nacionalinės bei regioninės valdžios investicijas. Siekdama suteikti išmokas toms sritims, kuriose jos turės didžiausią poveikį, Europos sąjunga nustatė tris prioritetinius tikslus:
1. Pagalba regioninei plėtrai, kur pagamintų produktų kiekis, padalytas iš gyventojų skaičiaus, ką specialistai vadina bendru vidaus produktu (BVP) vienam gyventojui, yra mažesnis nei 75% ES vidurkio. Ši 135 mlrd. Eurų siekianti pagalba sudaro du trečdalius visų regioninei plėtrai skirtų pinigų 2000 – 2006 m. Tokią paramą gauna apie 50 regionų, kuriuose gyvena 22% ES gyventojų. Pinigai naudojami ekonomikai išjudinti, sukūriant reikalingą infrastruktūrą, geriau apmokant vietinius žmones ir skatinant investicijas į vietos verslą.
2. Siekiama suteikti pagalbą sunkumų turintiems regionams. Tai gali būti vietovės, kur pertvarkoma ekonomika, atsilikusios kaimo vietovės, krizės apimtos žvejų bendruomenės arba rimtų problemų turintys miestai.
3. siekiama įveikti nedarbą modernizuojant mokymo sistemas ir padedant sukurti darbo vietas.
Šių tikslų siekiama konkrečiomis programomis, įskaitant “INTEREG”, bei “URBAN”, kuri remia tvarią miestų plėtrą ir krizes ištiktas miestų zonas. Be šių struktūrinių fondų dar yra Sanglaudos fondas. Jo lėšos naudojamos transporto infrastruktūros ir aplinkosaugos projektams tose ES valstybėse, kur BVP vienam gyventojui yra mažesnis nei 90% ES vidurkio. Tokios valstybės iki šiol buvo Airija, Graikija, portugalija ir Ispanija.
STRUKTŪRINĖS POLITIKOS IŠPLĖTIMAS Į NAUJAS VALSTYBĖS NARES
Sąjungos plėtra priimant 10 naujų valstybių iškels vieną iš svarbiausių ekonominės ir socialinės sanglaudos uždavinių, nes šių valstybių kai kurių regionų išsivystymas smarkiai atsilieka nuo ES. Po plėtros Sąjunga taps įvairesne, todėl reikės papildomų pastangų sektorių ir regionų išsivystymui suderinti. Jau dabar naudojami įvairūs pagalbos šalims kandidatėms instrumentai. Svarbiausia yra pagalba vidurio ir Rytų Europos šalims kandidatėms teikianti “PHARE” programa. 2000 – 2006 m. jos gaus 10.9 mlrd. Eurų pagalbą rengiantis stojimui.
Kita svarbi programa yra ISPA (Pasirengimo narystei struktūrinės politicos instrumentas), kuris finansuoja aplinkosaugos ir transporto projektus, jos biudžetas yra 7.2 mlrd eurų. Trečioji yra “SAPARD” (specialioji žemės ūkio ir kaimo plėtros programa), jos biudžetas yra 3.6 mlrd eurų. Po plėtros t.y. įstojus visoms naujoms šalims, pasiruošimo plėtrai programų funkcijas perims struktūrinių fondų programos ir Sanglaudos fondas.
SOCIALINIS MATMUO
ES socialinės politikos tikslas ištaisyti ryškiausius Europos visuomenės
skirtumus. 1961 m. įsteigtas Europos socialinis fondas (ESF) skatina darbo vietų kūrimasi, padeda darbuotojams persikvalifikuoti arba pakeisti gyvenamąją vietą. 2003 m. ES biudžetas skyrė ESF 4.8 mlrd eurų.
ES siekia pagerinti Europos socialines sąlygas ne vien tik teikdama finansinę pagalbą. Vien tik piniginė parama niekada nepadėtų išspręsti visų ekonominio nuosmūkio arba regioninio neišsivystymo sukeltų problemų. Socialinė pažanga pirmiausiai ir dažniausiai priklauso nuo ekonominio augimo ir valstybių narių bei ES vykdomos politikos.
Socialinę pažangą pasiekti padeda tvirtas pagrindines teises visiems ES piliečiams garantuojantys teisės aktai. Kai kurios tokios teisės yra nurodytos steigimo sutartyse, pavyzdžiui, vyro ir moters teisė gauti vienodą atlyginimą už tokį pat darbą. 1991 m. gruodį Mastrichte susitikusi Europos Vadovų Taryba priėmė Bendrijos pagrindinių socialinių teisių chartiją, nustatančią ES darbuotojų teises: teisę laisvai judėti, teisę į teisingą užmokestį, geresnes darbo sąlygas, socialinę apsaugą, teisę steigti asociacijas ir teisę į kolektyvines derybas, teisę į profesinį lavinimą, lygias moterų ir vyrų teises, teisę į darbuotojų informavimą, teisę į konsultacijas ir dalyvavimą, sveikatos apsaugą, ir saugą darbo vietoje, teisę į vaikų, pagyvenusiųjų ir neįgaliųjų apsaugą. 1997 m. birželį Amsterdame ši chartija tapo Amsterdamo sutarties dalimi, ji yra privaloma visose valstybėse narėse.
BENDRŲJŲ POLITIKŲ FINANSAVIMAS
1999 m. Europos Vadovų Taryba Berlyne patvirtino ES lėšų 2000 – 2006 m. dydį ir formą. Šis susitarimas buvo pavadintas „Darbotvarkė 2000“. Juo buvo siekiama užtikrinti, kad ES turėtų pakankamai pinigų savo politikoms įgyvendinti ir plėtrai paruošti. Juo taip pat buvo siekiama sugriežtinti išlaidas ir parodyti Europos mokesčių mokėtojams, kad ES lėšos naudojamos tinkamai ir efektyviai. ES daugiausia „nuosavų lešų“ gauna iš PVM ir valstybių narių įnašų, kurie nustatomi pagal valstybės narės bendrą nacionalinį produktą (BNP) – 2000-2006 m. toks įnašas negali viršyti 1.27% Sąjungos BNP. Tokia biudžetinė drausmė leis ES padengti su plėtra susijusias išlaidas iki 2006 m. pabaigos be žalos bendroms jau igyvendinamoms politikoms ir nedraudžiant Sąjungai imtis naujos veiklos. ES bendras biudžetas 2003 m. sudaro 100 mlrd. eurų – daug mažiau, nei Berlyne sutarta didžiausia suma.
BENDROS ŽEMĖS ŪKIO POLITIKOS REFORMA
Susitikimo Berlyne metu, tardamiesi dėl “Darbotvarkės 2000”, Europos Vadovų Taryba nusprendė pertvarkyti bendrą žemės ūkio politiką (BŽUP), siekiant sumažinti jos išlaidas ir išlaikyti Europos žemes ūkio konkurencingumą. Beveik visi Romos sutartyje nurodyti BŽUP tikslai yra įgyvendinti: ūkininkams užtikrintas teisingas pragyvenimo lygis, stabilizuotos rinkos, produktai parduodami vartotojams prieinamomis kainomis, modernizuotos struktūros. Gerai veikia ir kiti laikui bėgant įgyvendinami principai. Vartotojai nuolat aprūoinami produktais, žemės ūkio produktų kainos yra stabilios, jų neveikia svyravimai pasaulio rinkoje.