TURINYS
Įvadas………………………………………………………………………………………………………………………….3
1. Darbas……………………………………………………………………………………………………………………4
1.1. Darbo jėga…………………………………………………………………………………………………………….5
1. 2. Darbo jėgos šaltinis – gyventojai…………………………………………………………………………….5
1. 3. Darbo jėgos pasiūla ir paklausa……………………………………………………………………………….6
2. Darbo užmokestis……………………………………………………………………………………………………7
2.1. Darbo apmokėjimas………………………………………………………………………………………………..9
2.2. 2007 m. biudžetas………………………………………………………………………………………………..10
2.3. Vidutinis pageidaujamas atlyginimas………………………………………………………………………12
2.4. Vokelių ekonomika………………………………………………………………………………………………12
2.5. Mokesčiai……………………………………………………………………………………………………………13
2.6. Reguliavimas. Biurokratija…………………………………………………………………………………….13
2.7. Vokelių kaina……………………………………………………………………………………………………….14
2.8. Vokelių padariniai………………………………………………………………………………………………..14
Išvados………………………………………………………………………………………………………………………16
ĮVADAS
„Vienintelė tiesa – darbas, pasaulis taps tuo, kuo jį pavers darbas“
(Zolia E. 217 p.,)Žmogus savo darbu sukuria produktą, atlieka paslaugas, atranda naujus, tobulina esamus gamybos procesus. Be darbo nebūtų ir žmogaus, kuriančio savo gyvenimo sąlygas. Per žmonijos gyvavimo istoriją keitėsi darbo pobūdis ir sąlygos. Kylant mokslo ir technikos pažangai, žmogaus darbas darosi sudėtingas, lengvėja, tačiau reikalauja geresnių specialybinių žinių. Senovėje žmonių darbas buvo primityvus, dabar – dažniausiai mechanizuotas ir automatizuotas.
Dirbančiųjų darbo užmokestis yra svarbiausias pajamų šaltinis, tiesiogiai veikiantis jų gyvenimo lygį. Todėl atlyginimas už darbą turi būti ne tik teisingas, bet ir svarus. Kodėl susidaro darbo užmokesčio skirtumai? Darbo užmokestį, t. y. darbo vertę, kaip ir kitas vertes, nulemia visuminiai paklausos ir pasiūlos dėsniai. Darbo užmokestis stabilizuojasi, kai darbo paklausa ir jo pasiūla pasiekia pusiausvyrą. Paklausos (t.y. darbo paslaugų pirkėjų – darbdavių) požiūriu darbo užmokestį nulemia ribinis darbo našumas. Kiekvieno papildomo vieneto, įtraukiamo į kokios nors rūšies gamybą, duodamas pajamos arba jo našumas po tam tikro momento ima mažėti, ir tai palyginama su mažėjančio ribinio naudingumo dėsniu.
Pasiūlos (t. y. darbo pardavėjų – samdomų darbuotojų) požiūriu, egzistuoja minimalus užmokesčio lygis, su kurio darbuotojas sutinka Šis minimumas išreiškia darbuotojo įprastinio gyvenimo lygio standarto išlaikymo kaštus, t. y. vertę visų būtinų gyvenimo reikmenų, patogumų ir pramogos dalykų, kuriais naudotis jis įpratęs ir kurių jis, atsiribodamas nuo trumpalaikių nukrypimų, reikalaus sau laisvos konkurencijos sąlygomis.
Darbo užmokesčio dydis išreiškia darbo vertę, kuri yra mainų proporcijos išraiška, o ne prigimtinė to daikto savybė. Vertę teisingai galima suprasti tik paklausos ir pasiūlos sąveikos lygmeniu.
(Martinkus B., Žilinskas V., Ekonomikos pagrindai, 217 p., 233 p.,)
1. DARBAS
Darbu būtų galima pavadinti kiekvieną žmogaus sąmoningą veiklą, nukreiptą į tam tikrą tikslą, kurio siekiant vartojama fizinė ir protinė energija. Darbas skiriasi nuo žaidimų ir pasilinksminimų tuo, kad jis yra tik priemonė, o ne tikslas save patenkinti.
D a r b u (labour / work) vadiname žmonių pastangas reikalingas prekėms gaminti ir paslaugoms atlikti.
D a r b o i š t e k l i a i (human/ labour resources) – tai fiziniai ir protiniai žmonių sugebėjimai, kuriuos galima panaudoti ekonominėje veikloje.
Šis terminas reiškia žmoniškąjį išteklių, t. y. žmogaus protinį sugebėjimą, reikalingą prekių ir paslaugų gamybai.
Kiekvienas žmogus turi dirbti pagal savo galimybes, sugebėjimus. Žmogaus darbo įgūdžiai ir pomėgiai formuojasi nuo pat gyvenimo pražios ir turi išlikti visą gyvenimą. Žmogui skiriami darbai priklausomai nuo amžiaus. Žmogaus gamybinė veikla prasideda tada, kai jis įsigyja specialybę ir pradeda kokią nors gamybinę veiklą.
Darbas skirstomas į protinį (mental/ brain), ir fizinį (manuoal labour/ physical work). Toks darbo
skirstymas yra istoriškai susiformavęs, plačiai paplitęs, tačiau labai sąlygiškas.
Fizinis darbas yra raumenų, o protinis – centrinės nervų sistemos veikla. Tačiau be centrinės nervų sistemos, reguliuojančios ir koordinuojančios visus žmogaus organizmo procesus, negalima jokia raumenų veikla. Taip pat nėra tokio protinio darbo, kuris nebūtų atliekamas be raumenų, nors ir labai menkos veiklos. Tiesa, ši menka raumenų veikla gali būti susijusi gyvybinėmis funkcijomis, o ne su darbu.
Klasifikuojant darbus į fizinius ir protinius, atsižvelgiama į tai, kuri raumenų ar centrinės nervų sistemos veikla nusveria. Mechanizuojant ir automatizuojant gamybos procesus, fizinės veiklos vaidmuo mažėja, o svarbesnė tampa protinė – centrinės nervų sistemos – veikla.
(Martinkus B., Žilinskas V., Ekonomikos pagrindai, 217 -218 p.,)
1. 1. DARBO JĖGA
D a r b o jėga (labour force / manpouwer) – tai visi, sulaukę įstatymo numatyto amžiaus, dirbantys ar aktyviai ieškantys darbo šalies piliečiai.
Dažnai vartojamą sąvoką „darbo jėga“ ekonomistai apibūdina kaip fizines ir protines pastangas, kuris žmonės įdeda kurdami prekes bei paslaugas.
Šalies ekonomikos lygis ir potencialas priklauso nuo darbingų žmonių darbo. Jie savo darbu kuria materialines vertybes ir teikia paslaugas, kurios tenkina mūsų pačių poreikius. Bendras žmonių, tinkamų darbuotis šalies ūkyje, skaičius nusako Lietuvos Respublikos darbo jėgą.
(Martinkus B., Žilinskas V., 217p.,)
1. 2. DARBO JĖGOS ŠALTINIS – GYVENTOJAI
Darbas (L –labour force) – dirbančių arba ieškančių darbo gyventojų dalis. Tai visi dirbantys ir aktyviai ieškantys darbo šalies piliečiai, kitaip tariant, žmonės, kurie nori ir gali dirbti.
Darbo jėgos šaltinis yra šalies gyventojai.
Tarptautinė darbo organizacija (T D O) gyventojus skirsto į ekonominiu atžvilgiu aktyvius ir neaktyvius. Ekonominiu atžvilgiu aktyvūs gyventojai (L F- economic active population (labour forse)) – gyventojų dalis, sudaranti darbo jėgos pasiūlą prekių ir paslaugų gamyboje.
Aktyvūs gyventojai gali būti užimti t.y. turėti darbą, ir būti bedarbiai. Kad užimti gyventojai tai dirbantys visų nuosavybių formų įmonėse, įstaigose, organizacijose bei ūkiuose, taip pat asmenys atliekantys karinę tarnybą bei laikinai nedirbantys. Bedarbiai – darbingi asmenys, kurie neturi darbo, bet aktyviai jo ieško, registruodamiesi įdarbinimo įstaigose ar apskaitomi kitais būdais.
GYVENTOJAI SKIRSTOMI:
Aktyvius Neaktyvius
Aktyvūs: aktyvius ir bedarbius.
Aktyvūs – užimti gyventojai:
a) dirbantys už atlyginimą visą ar nevisą darbo laiką;
b) laikinai nedirbantys dėl ligos, atostogų; dirbantys pagal specialų grafiką; besimokantys, streikuojantys ir kt.
c) dirbantys savarankiškai.
Bedarbiai gyventojai:
a) neturintys darbo, teikiančio pajamų;
b) ieškantys darbo (besikreipiantys į įdarbinimo įstaigas, tiesiog į darbdavius ir kt.);
c) pasiruošę dirbti.
Neaktyvūs gyventojai:
a) moksleiviai ir studentai lankantys dieninio mokymo įstaigas;
b) asmenys, gaunantys senatvės ar invalidumo pensijas;
c) namų šeimininkės ir asmenys prižiūrintys vaikus;
d) netekę vilties rasti darbą ir jo neieškantys;
e) kiti asmenys kuri nenodi dirbti
(Kauno technologijos universitetas, Makroekonomika, 2001)
1. 3. DARBO JĖGOS PASIŪLA IR PAKLAUSA
Nuo metų pradžios, augant registruotų darbo vietų skaičiui ir mažai kintant besiregistruojančių bedarbių skaičiui, augo skirtumas tarp pasiūlos ir paklausos. Tik pirmąjį metų mėnesį bedarbių registravosi daugiau negu darbo birža turėjo informacijos apie laisvas darbo vietas.
Skirtumas išaugo rugsėjo mėnesį, kai darbo jėgos paklausa beveik du kartus viršijo per mėnesį įregistruotos darbo jėgos pasiūlą. Per šį laikotarpį buvo įregistruota 13,7 tūkst. bedarbių ir net 24,3 tūkst. laisvų darbo vietų.
Nuo metų pradžios darbo birža bedarbiams galėjo pasiūlyti 89 tūkst. laisvų darbo vietų nuolatiniam ir 12 tūkst. terminuotam įdarbinimui. Tačiau ne visas laisvas darbo vietas pavyksta operatyviai užpildyti, kadangi trūksta kvalifikuotos darbo jėgos.
Aptarnavimo darbuotojams ir kvalifikuotiems darbininkams: parduotuvių pardavėjai ir prekių demonstruotojai, virėjai, dažytojai ir giminiškų profesijų darbininkai, sunkiasvorių sunkvežimių ir krovininių transporto priemonių vairuotojai, statybininkai dailidės ir staliai, padavėjai ir bufetininkai, siuvėjai, siuvinėtojai ir giminiškų profesijų darbininkai, kepėjai ir konditeriai, mūrininkai, lengvųjų automobilių, taksi ir furgonų vairuotojai.
Specialistams: bendrojo ugdymo mokytojai, pardavimų vadybininkai, administracijos sekretoriai ir jaunesnieji giminiškų profesijų specialistai, buhalteriai, verslo paslaugų vadybininkai, auklėtojai, socialiniai pedagogai, pradinio ugdymo mokytojai draudimo agentai, personalo ir orientavimo specialistai, inžinieriai.
Nekvalifikuotiems darbininkams: nekvalifikuoti apdirbimo pramonės darbininkai, nekvalifikuoti transporto darbininkai ir krovikai, namų ruošos ir kitokie pagalbininkai, valytojai ir skalbėjai, šiukšlių surinkėjai, kiemsargiai, nekvalifikuoti žemės ūkio, žuvininkystės ir giminiškų
darbuotojai, kurjeriai, pasiuntiniai, bagažo nešikai, durininkai ir giminiškų profesijų darbuotojai, nekvalifikuoti gavybos ir statybos darbininkai, gatvės pardavėjai, pastatų sargai, langų valytojai.
(LIETUVOS DARBO BIRŽA PRIE SOCIALINĖS APSAUGOS IR DARBO MINISTERIJOS)
2. DARBO UŽMOKESTIS
Žmogaus realiosios pajamos yra grynoji nauda, kurią jis gauna iš savi įsidarbinimo.
Darbo užmokestis – minimalusis, realusis ir nominalusis.
M i n i m a l u s i s (minimumas) d a r b o u ž m o k e s t i s – tai įstatymu nustatytas žemiausias darbo užmokestis, kurį darbdavys gali mokėti už dirbtą laiką ir kuruo siekiama užtikrinti minimalų gyvenimo lygį.
R e a l u s i s d a r b o u ž m o k e s t i s (real wage) – tai prekių ir paslaugų kiekis, kurį darbuotojas gali įsigyti už nominalųjį darbo užmokestį, įvertinus infliaciją ir atskaičiuos iš jo mokesčius bei kitus atskaitymus.
N o m i n a l u s i s (piniginis) d a r b o u ž m o k e s t i s (nominal wage) – tai pinigų suma, kurią dirbantysis gauna už atliktą darbą.