ĮVADAS
Temos aktualumas. Manau, kad ši tema labai aktuali, kadangi per pastaruosius 40-50 metų labai pasikeitė aplinka, kurioje veikia įmonės, todėl norėda¬mos išgyventi ir toliau plėtoti savo veiklą, įmonės turėjo keisti savo elgseną ir prisitai¬kyti prie pokyčių. Išsiplėtus Europos Sąjungai ir išnykus prekybos kliūtims, Vidurio ir Rytų Europos įmonėms atsirado dau¬giau galimybių internacionalizuoti savo ver¬slą. Daugelis įmonių šiuo metu sėkmingai internacionalizuoja savo veiklą ir tą daro daug greičiau negu iki šiol. Tarptautinių kompanijų atiradimas ir plėtra yra normalus, paprastas firmos oganizavimo plėtros padarinys. Tarptautinių įmonių vaidmuo yra labai svarbus ekonomikoje. Didelės tarptautinės kompanijos lemia didelią ir greitą pažangą. Besikurdamos įvairiose šalyse įmonės skatina ūkio augimą paskleižia technologijas, sukuria darbo vietas.
Pagrindnis pasaulio ekonomikos pokytis – rinkų globalizacija. Rinkų globalizacijos fenomeną veikė telekomunikacijų pažanga; pagreitėjo ir tapo efektyvesnė įmonių komunikacija; transporto pažanga, paspartinusi žmonių ir prekių judėjimą; gamybos proceso naujovės, padėjusios sukurti pažangesnes ir pigesnes prekių adaptavimo priemonės. Mažėjantys prekybos barjerai bei tarptautinių organizacijų (Šiaurės Amerikos susitarimas dėl laisvos prekybos (North American Free Trade Agreement) NAFTA, Pasaulio Prekybos organizacija (World Trade Organization) PPO ir pan.) siekis sumažinti tarifinius užsienio prekybos apribojimus sustiprino pasaulio rinkų globalizaciją ir įmonių galimybes veikti užsienio rinkose.
Tyrimo objektas – įmonė internacionalizacijos procese.
pa¬grindinis pasaulio ekonomikos pokytis — rin¬kų globalizacija. Mokslininkų nuomone, rin¬kų globalizacijos fenomeną veikė telekomu¬nikacijų pažanga: pagreitėjo ir tapo efekty- vesnė įmonių komunikacija; transporto pa¬žanga, paspartinusi žmonių ir prekių judėji¬mą; gamybos proceso naujovės, padėjusios sukurti pažangesnes ir pigesnes prekių adap¬tavimo priemones.
Darbo tikslas – panagrinėti įmonės internacionalizacijos procesą.
Šiam tikslui pasiekti, darbe iškelti tokie uždaviniai:
Apibrėžti tarptautinio verslo sąvokas;
Išanalizuoti įėjimo į tarptautines rinkas strategijas;
Apžvelgti naudojamus terminus ir jų skirtumus;
Išnagrinėti įmonių internacionalizacijos procesą ir išskirti jo būdus;
Išnagrinėti tradicines internacionalizacijos teorijas;
Apžvelgti smulkių ir vidutinių įmonių internacionalizacijos procesus.
Tyrimo metodika. Remiantis statistiniais duomenimis, užsienio autorių teorijomis, įvairiais spaudos ir kitų institucijų leidiniais, internete pateikta medžiaga, nagrinėju įmonės inernacionalizacijos procesą.
1. TARPTAUTINIO VERSLO SAMPRATA
Tarptautinis verslas jau XX amžiaus pabaigoje tapo dabartinės civilizacijos fenomenu, be kurio savo verslo neįsivaizduoja dauguma užsienio ir mūsų šalies verslininkų. Norint nuodugniai išanalizuoti tarptautinio verslo sąvoką reikia įsigilinti į jo turinį. Į tarptautinį verslą įeina komerciniai veiksmai, išeinantys už nacionalinių sienų. Ši sąvoka apima tarptautinių prekių, paslaugų, tarpvalstybinius prekybinius susitarimus dėl intelektinių teisių (patentų, prekybos ženklų, know-how, kopijavimo); licenzijų išdavimą ir francizę; investavimą į fizinį ir finansinį turtą užsienio šalyse; susitarimus su gamintojais dėl jų prekių realizavimo užsienio rinkose arba reeksportavimo į dar kitas užsienio šalis; pirkimą ir pardavimą užsienio šalyse; prekybos centrų ir tiekimo sistemos įkūrimą užsienio šalyse. ( Vengrauskas V., Perminienė N. [16] )
Anot C.Pass ir kt., tarptautinė prekyba – tai apsikeitimas prekėmis ir paslaugomis tarp valstybių. Tarptautinė prekyba įgalina šalis gauti tam tikrų prekių ir paslaugų pigiau, negu jos pačios gali pasigaminti (lyginamasis pranašumas), arba sudaro sąlygas vartoti prekes ir paslaugas, kurių nebūtų galima gauti iš savo šalies tiekėjų (pavyzdžiui, mažai žaliavų arba pažangesnė technologija) (Pass ir kiti [11] ).
Mano nuomone verslo globalizacijos procesai labai pasikeitė. Anksčiau tarptautinė prekyba buvo suprantama kaip jau pagamintų prekių eksportas ar importas. Šiomis dienomis tarptautinis verslas yra kur kas sudėtingesnis. Vienoje šalyje esančios įmonės gali gaminti tam tikras produktų dalis kitoje šalyje, surinkinėti juos – trečioje, o jau pagamintą produkciją pardavinėti visame pasaulyje.
Dabartiniame tarptautiniame versle pasireiškia įvairios tarptautinės integracijos formos, kurioms priklauso:
Licenzijavimas – autorinės teisės, patento, prekinio ženklo panaudojimas;
Gamyba rangos būdu – kompleksinio gaminio ar jo komponentų gaminimas vienoje iš užsienio firmų;
Valdymas kontrakto pagrindu – vadovavimas, vieno kitam iš partnerių teisių vadybos srityje perdavimas;
Bendro valdymo įmonės – viena iš paplitusių strateginio aljanso formų, siekiant sukurti naują kompaniją kuri būtų juridiškai ir ekonomiškai savarankiška įmone. (Trumpaitis M. Tiltai [15]).
Manau, kad Trumpaitis nepaminėjo dar kelių integracijos formų, tai:
Frančizė – tai licencijos tam tikrai veiklai išdavimas, steikiant papildomą palaikymą valdymo
marketingo, technologijos srityse,
Strateginiai aljansai – tai formali ar neformali sąjunga, sukurta siekiant apjungti resursus, sprendžiant reorganizavimo uždavinius, didinant efektyvumą rinkoje ir t.t.
Navickas [9] pateikia tik dvi integracijos formas:
Ekonominė;
Socialinė.
Ekonominė integracija – ekonominio gyvenimo internacionalizacijos forma, valstybių ekonominis bendradarbiavimas pagal suderintą tarpvalstybinę politiką.
Politinė integracija – individų, socialinių grupių, institucijų ir valstybių sujungimas į vieną visuomeninę sistemą.
Sue Bridgewater ir Colin Egan [14] nurodo tokius įėjimo į užsienio rinkas motyvus
Rinkos ieškojimas;
Išteklių ieškojimas;
Technologijos ieškojimas.
Pranas Žukauskas [17] pateikia labai smulkiai išskaidytus kompanijų eksporto motyvus:
Vietinės rinkos prisotinimas kompanijos gaminamais produktais;
Spartesnis kitų kraštų rinkų augimas;
Turimas unikalus produktas ar technologijų panaudojimas;
Ypatinga informacija;
Baigiamoji produkto gyvavimo fazė;
Pagrindinių vartotojų persikėlimas į kitas šalis;
Rizikos diversifikavimas;
Gamybos kaštų mažinimas;
Garantuotas žaliavų tiekimas;
Ekologiniai reikalavimai;
Aukštesnių kainų paieška;
Mažesnės konkurencijos paieška;
Pažangiausių technologijų įsisavinimas;
Savo vyriausybės eksporto skatinimo politika;
Norėčiau atkreipti dėmesį, kad Žukauskas labai smulkiai išskaidė kompanijų eksporto motyvus, todėl norėčiau pabandyti juos apibendrinti. Taigi apibendrindama Žukausko mintis norėčiau pateikti tokius eksporto motyvus:
Užsienyje yra palankesnės ekonomikos sąlygos. Didesnės vartotojų pajamos, kitoks žmonių skonis ir poreikiai. Taip pat kai kuriose šalyse yra mažesni verslo vykdymo kaštai, yra galimybė mokėti mažesnius mokesčius ir t.t;
Palankesnės politinės verslo sąlygos. Vyriausybės teikiama parama;
Noras panaikinti sunkumus, kurie atsiranda eksportuojant prekes. Eksportuojant prekes iškyla įvairių sunkumų, tai dideli eksportavimo kaštai, įvairūs eksporto apribojimai ir kt.
Noras įgyti pranašumą prieš konkurentus;
Didesnis gamybinių išteklių pasirinkimas ir patikimesnis jų tiekimas;
Pigesnės darbo jėgos panaudojimas;
Žinių, technologijos, technikos panaudojimas.
Taip pat negalime pamiršti prekybos barjerų, su kuriais susiduria įmonės veiklos internacionalizacijos procese. Reikėtų atkreipti dėmesį į prekybos ribojimą.
Pagrindiniai užsienio litratūroje minimi užsienio pekybos apribojimai yra šie:
Kompanijos įvaizdžio kūrimas;
Nacionalinė gynyba;
Bedarbystė,
Savigyna;
Naujų veiklos sričių apsauga;
Sąžininga konkurencija;
Dempingas;
Muitai;
Subsidijos;
Importo kvotos;
Embargas;
Savanoriškas eksporto apribojimas;
Vietinės gamybos sąlyga;
Standartai ir kiti reglamentai;
Licenzijos ir kiti leidimai;
Marketingo įpatumai. ( Žukauskas P. [17])
Visos įmonės, pradėjusios plėsti veiklą į užsienį yra iškėlusios pagrindinius šios plėtros tikslus ir tikisi teigiamų pokyčių versle. Įmonė turi pasirinkti labiausiai jos tikslus atitinkančią įėjimo į užsienio rinkas strategiją, taigi toliau darbe panagrinėsiu šias strategijas.
1.1. Įėjimo į tarptautines rinkas strategijos
Rosalie [12] pateikia tokias įėjimo į užsienio rinkas strategijas:
Produktų eksportas, kuris vadinamas prekyba;
Tiesioginės užsienio investicijos;
Licenzijavimas.
M. Trumpaitis išskiria tokias galimas strategijas:
Eksporto strategija;
Bendros veiklos strategija;
Tiesioginio investavimo strategija.
Eksporto strategija. Eksportas, tai pats papraščiausias išėjimo į tarptautinę rinką metodas. Tarptautinėje praktikoje skiriamos dvi eksporto rūšys: nereguliarus ir aktyvus eksportas. Nereguliarus eksportas – kada įmonė laikas nuo laiko eksportuoja savo prekių perteklių ir parduoda prekes vietiniams didmenininkams, atstovaujantiems užsienio įmones. Aktyvus eksportas pasireiškia tuomet, kada įmonė tikslingai išsikelia tikslą išplėsti savo eksporto operacijas konkrečioje rinkoje.
Naudodama eksporto strategiją įmonė produktų gamybą organizuoja savo šalyje ir siūlo juos eksportui modifikuotame arba nemodifikuotame pavidale. Šios strategijos privalumas yra tai, kad ji reikalauja minimum pakeitimų gaminamų produktų asortimente, įmonės struktūroje, minimum kapitalinių įdėjimų.
Bendros veiklos strategija. Ši įmonės išėjimo į tarptautinę rinką strategija remiasi jos pajėgumų sujungimu su šalies partnerės įmone. Taip siekiama sukurti gamybos ir rinkodaros pajėgumus. Skirtingai nei eksporto atveju bendra veikla formuojama partnerystė, kurios dėka didinami pajėgumai, pagrindu.
Tiesioginio investavimo strategija. Tai strategija, kuri sąlygoja didesnį įmonės įtraukimą į veiklos užsienio rinkose procesą, yra įmonės nuosavo kapitalo panaudojimas kuriant surinkimo ar gamybos padalinius. Įmonei sukaupus pakankamai patirties eksportuojant savo produktus ir esant pakankamai dideliam potencialui užsienio rinkoje tokia investicija gali būti labai naudinga. Vienas iš tokios strategijos privalumų – įmonė gali sutaupyti dėka pigesnės darbo
tiesioginio investavimo strategiją, įmonė sukuria glaudesnius santykius su tos šalies vyriausybiniais organais, klientais, tiekėjais ir distributoriais. Tai įgalina geriau pritaikyti savo prekes prie vietinės rinkos sąlygų, poreikių. Dar vienas svarbus teigiamas tiesioginės investicijos bruožas – įmonė pilnai gali kontroliuoti savo kapitalinius įdėjimus ir rinkodaros strategiją bei taktiką. Pagrindinis tokios strategijos minusas – kapitalo rinka. Šiuo atveju įmonei tenkanti rizika yra didžiausia iš nagrinėtų trijų strategijų. (Trumpaitis M. [15]).
Paanalizavus šias tris strategijas norėčiau padaryti išvadą, kad jei įmonė tik pradeda eksportuoti savo gaminius tai jei reikėtų rinktis eksporto strategiją. Ši strategija neįpareigoja įmonės ir leidžia apsiprasti naujose rinkose. Vėliau kai įmonė jau turi pakankamai patirties ir jos eksporto apimtys gana didelės, jai jau reikėtų ieškoti partnerės, ir didinti eksporto pajėgumus, šiuo atveju jai geriausia rinktis bendros veiklos strategiją. Ir galiausiai kai įmonės veikla labai išauga, kai ji turi pakankamai patirties tada ji gali rinktis tiesioginio investavimo strategiją.
2. TERMINOLOGIJA
Kadangi tarptatinio verslo įmonės, beplėsdamos savo veiklą, tampa vis sudėtingesniais ūkiniais vienetais, atsiranda poreikis į tarptautinio verslo terminologiją įtraukti tokias sąvokas kaip multinacionalinis, globalus, transnacionalinis ir pan. Tarptautinis verslas yra labai dinamiška disciplina, todėl vieni, norėdami apibrėžti verslą, apimantį tarptautines operacijas, žodžius pasaulio, globalinis veslas naudoja, kaitaliodami su terminu multinacionalinis. ( Vengrauskas V., Perminienė N. [16]).
Užsienio autoriai vartoja įvairias sąvokas, apibūdindami taptautinį verslą – multinacionalinės korporacijos ar transnacionalinė įmonė. Pavyzdžiui, JAV ir kitose labiausiai išsivysčiusiose šalyse sąvoka transnacionalinė įmonė vartojama vietoj multinacionalinė, kuomet apibūdinama įmonė, užsiimanti verslu daugiau nei vienos šalies teritorijoje. Globali įmonė turi dar daugiau skirtingų apibrėžimų. Vieni globalią įmonę abibūdina kaip įmonę, kuri siekia standartizuoti operacijas visose funkcinėse srityse, bet patenkina ir nacionalinės rinkos poreikius. Kiti teigia, kad svarbiausiais globalinės įmonės bruožas yra tai, kad jos akcininkai yra iš daugelio šalių.
Dauglelis autorių multinacionalinę kompaniją apibūdina kaip kompaniją valdančią didelio masto operacijas užsienyje, kuriai belieka savo produktus ir jų marketingo strategiją pritaikyti vietinei rinkai. Tokiai sampratai išreikšti gali būti naudojami ir tokie terminai – multivietinė, multilokalinė kompanija, kurie taip pat išreiškia ir multinacionalinės ar transnacionalinės kompanijos esmę. ( Vengrauskas V., Perminienė N. [16]). Dar multinacionalinė kompanija gali būti apibūdinama kaip tam tikrų ūkinių ryšių tarptautiniu mastu organizavimo ir reguliavimo forma. (Navickas [8]).
Terminas transnacionalinė kompanija vartojamas kai kalbama apie kompaniją, kuri siekia „masto (apimties) efekto“ globalios integracijos dėka ir tuo pat metu yra gana adaptyvi specifinei išorinei aplinkai („daugiakultūrinė“, daugianacionalinė kompanija). Šis apibūdinimas artimas globalinės kompanijos apibūdinimui. Pasak Navicko transnacionalinės firmos kontrolinį akcijų paketą turi akcininkai iš dviejų ar daugiau šalių, taip pat be importo ir eksporto ji steigia gamybinius, pekybinius filialus užsienio šalyse.
Dažniausiai naudojami tie terminai, kurie yra priimtini patiems verslo dalyviams.
3.ĮMONIŲ INTERNACIONALIZACIJA
Įmonės, kurios jau turi pakankamai gerą poziciją vietinėje rinkoje, dažnai pradeda savo plėtrą į užsienį, norėdamos įgyvendinti savo tikslus. Nors pagrindinis tokios plėtros motyvas mano nuomone yra finansinė nauda, negalime pamiršti ir kitų motyvų plečiant verslą už šalies ribų. Einant į užsienio rinką, dažnai kompanijoms tenka pertvarkyti savo valdymo struktūras, atidaryti naujus skyrius, kurių darbas būtų orientuotas į įmonės veiklą užsienyje, samdyti naujus darbuotojus. Visa tai yra pirmieji žingsniai įmonės internacionalizacijos bei globalizacijos procese.
Internacionalizacija – tai puikus būdas pavaizduoti įmonės padėtį verslo aplinkoje. Internacionalizacijos ir jos proeso, kaip ir daugumos kitų sąvokų galima rasti įvairių paaiškinimų.
Internacionalizacija gali būti abibrėžta kaip:
Sėkmingas įsitraukimas į eksportą per geografinį plėtimąsi rinkoje už nacionalinių sienų ribų, sąlygojantis: pokyčius produkcijoje ir organizacinėse formose;
Gali būti suprantama kaip procesas, galutinis rezultatas ar mąstymo būdas;
Sėkminga įmonės veikla, plečiant rinkų skaičių, keičiant veiklos fomas, valdymo filosofiją ir organizacinę elgseną ( operacijų vykdymo metodų ir vadybos filosofijų kitimą)
T.Madsen teigia, kad internacionalizacijos proseso efektyvumą lemia kompanijos charakteristikos, eksporto politikos tobulumas ir išoriniai rinkos veiksniai. Jis daro išvadą, jog internacionalizacijos proceso stabilumą gali užtikrinti tokie kompanijos veiksmai: pirmiausia tiklinga visiškai išnaudoti anksčiau įsisavintas užsienio rinkas, o tik tada skverbtis į naujas.
S.Cavusgil ir J. Nevin skaido
internacionalizacijos procesą į tokias stadijas: veikla ir marketingas savoje šalyje; ekspermentinis svetimų rinkų bandymas; aktyvus skverbimąsis; globalinis skverbimąsis
I.Doole, R.Lowe ir C.Phillips išskiria šešias stadijas: veikla ir marketingas savoje rinkoje; pavieniai užsakymai į užsienį; ekspermentinis eksportas; rinkos išplėtimas į netolimas šalis; nuolatinis eksportas į artimas šalis; ilgalaikis marketingas tolimose rinkose (Mockaitis I., Vaiginienė E.,[7]).
Ekonominių procesų internacionalizacija paskutiniu metu tampa savarankiška jėga, turinčią vis didesnes augimo tendencijas. Ji stiprėja veikiama pačių įvairiausių aktorių, ekonominių, politinių, technologinių, socio-demografinių, psichologinių-mentalitetinių. Ekonomine prasme gamybos internacionalizacija veda į darbo pasidalijimą, kapitalo panaudojimo sferos praplėtimą, technologinių ir skaičiavimo motodų vystymą. Priklausomai nuo internacionalizacijos procesų išsivystymo laipsnio galima išskirti penkis plėtros etapus (Navickas V. [7]):
1. vietinė išsivystymo stadija, kuri charakterizuojama vietine gamyba;
2. pradinė internacionalizacijos stadija (atsiranda užsienio kontrakrai, eksporto-importo operacijos);
3. vystymosi stadija apibūdinama visų rūšių kontraktais su užsienio kontragentais iki gamybinės įmonės įkūrimo užienyje;
4. augimo stadija numato gamybinių įmonių, kurių yra ne daugiau kaip 6 šalyse, buvimą užsienyje (6 valstybės – pagal JTO klasifikavimą);
5. daugianacionalinė internacionalizacijos stadija numato gamybinių įmonių įkūrimą daugiau kaip 6-iose pasaulio šalyse.
Vystymosi procesas gali būti suprantamas kaip laiko fazės praeityje patirties rinkinys toks, kad eksportuojančios firmos iš eilės susikrauna tai ką išmoko per visą laiką. Eksporto augimas gali būti apibrėžtas kaip procesas, stimulas atsakymui rasti. ( Albaum Gerald ir kt [1]).