DARBO UŽMOKESČIO DIFERENCIACIJOS VEIKSNIAI
Žmonės dirba skatinami įvairių motyvų: siekdami karjeros, pripažinimo, norėdami bendrauti su kitais žmonėmis, o svarbiausia – norėdami gauti pajamų. Pajamos darbo rinkoje išreiškiamos darbo užmokesčiu.
Nepaistant ideologinių ir teorinių skirtumų, visame pasaulyje darbo užmokestis yra diferencijuojamas. Panagrinėkime užmokesčio diferenciacijos veiksnius. Skirtingi ekonomistai,knygų autoriai, savaip aprašo šiuos veiksnius. Bene plačiausiai ir suprantamiausiai jie apžvelgti A. Jakučio, V. Petraškevičiaus, A. Stepanovo, L. Šečkutės, S. Zaicevo knygoje “Ekonomikos teorijos pagrindai”. Panagrinėkime užmokesčio diferenciacijos veiksnius.
KVALIFIKACIJA. Šiuolaikinės gamybos poreikius tenkina ne darbo jėga apskritai, bet darbo jėga, turinti tam tikrą kvalifikaciją. Kvalifikacijai įgyti reikalingas tiek bendrasis, tiek specialusis išsilavinimas, kurio įgijimas neįmanomas be mokymosi atsitraukus nuo gamybos. Individas susiduria su dilema: reikia rinktis tarp menkai kvalifikuoto darbo ir teikiamų pajamų tam tikru momentu bei mokslo, kuris įgalins dirbti kvalifikuotą darbą ateityje. Natūralu, kad, kitoms sąlygoms esant lygioms, individas atsisakys pajamų šiandien dėl didesnių pajamų rytoj.
DARBO SĄLYGOS. Jei skirtingo sunkumo darbai būtų apmokami vienodai, susidarytų lengvo darbo norinčių žmonių perteklius, palyginti su tokio darbo vietų skaičiumi, o sunkiems darbams atlikti darbuotojų trūktų. Ši disproporcija rinkos sąlygomis panaikinama santykinai didinant sunkių darbų ir mažinant lengvų darbų apmokėjimą. Didesniu darbo užmokesčiu kompensuojami ir darbai, atliekami kenksmingomis žmonių sveikatai sąlygomis ( cheminis užterštumas, didelis radiacijos fonas, aukštos ir pernelyg žemos temperatūros, padidėjusi vibracija, triukšmingumas ir t.t. ). Kompensaciniai priedai mokami ir už darbą šventėmis bei laisvadieniais, darbą naktį arba esant nenormuotai darbo dienai.
ATSAKOMYBĖ. Ekonominėje literatūroje sąlygos, užtikrinančios santykinai didelį darbo vietos indelį į ekonominius įmonių veiklos rezultatus, apibūdinamos atsakomybės terminu. Aukštas atsakomybės lygis būdingas ne tik vadovams. Operatorius, kokybiškai aptarnaujantis milijoną kainuojantį įrenginį, gali duoti įmonei kur kas daugiau naudos nei operatorius, aptarnaujantis 100 Lt kainuojantį įrenginį. Dažnai atsakomybės lygis priklauso ne tik nuo piniginių pajamų. Kokybišką darbą nuo nekokybiško skiria ne tik naudojamų išteklių dydis, bet ir išsaugotos žmonių gyvybės. Įmonės suinteresuotos į atsakingus postus skirti gabiausius darbuotojus, o tam reikia, kad norinčių dirbti šiuos darbus būtų daugiau nei yra laisvų darbo vietų. Viena iš būtinų konkurso sąlygų yra atlyginimas, viršijantis tam tikros kvalifikacijos darbuotojams rinkoje nustatomą darbo užmokesčio lygį.
MONOPOLIZACIJA. Darbo užmokesčiui daro įtaką ir tai, ar gaminamos produkcijos pardavimo rinkoje įmonės padėtis yra monopolinė. Monopolija siekia maksimizuoti pelną, ribodama gamybos apimtį ir didindama ribines pajamas virš lygio, būdingoms konkuruojančioms įmonėms. Ribinių pajamų augimas didina ir darbo užmokestį. Jis monopolizuotose šakose būna iki 20 % aukštesnis nei konkurencinėse. Monopolinis efektas pasiskirsto tarp monopolijos savininkų bei darbuotojų, dėl to pastarieji suinteresuoti remti monopolines ekonomikos tendencijas.
PROFSĄJUNGOS. Jei kurioje nors specifinėje darbo rinkoje dirba 10000 ar daugiau žmonių, tai akivaizdu, kad atskiras darbuotojas pakeisti darbo užmokesčio negali, lygiai taip, kaip grūdų rinkos kainos negali pakeisti atskiras fermeris. Susijungus daugeliui rinkos darbuotojų į profesinę sąjungą, jų galimybės veikti darbo užmokestį padidėja. Vienas iš pagrindinių jungimosi į profsąjungas tikslų yra siekimas padidinti narių darbo užmokestį virš darbo jėgos rinkos kainos. Ji, jungianti visus darbuotojus, yra darbo pasiūlos monopolistas tam tikroje rinkoje. Ši monopolija, keisdama darbo pasiūlos apimtį, pajėgi keisti ir darbo užmokestį. Kontroliuoti darbo pasiūlos apimtį, profsąjunga taiko tokius metodus: darbuotojų solidarumas-nedirbantieji turi nesutikti dirbti už mažesnį, nei reikalauja sąjunga, darbo užmokestį, o dirbantieji priešintis, kad jiems nebūtų mažinamas darbo užmokestis; uždaro cecho politika-įmonė, kurioje neturi teisės dirbti ne profsąjungos nariai; licenzijų išdavimo kontroliavimas-neleidžiama priimti į darbą daugiau darbuotojų, nei numato profsąjungos strategija.
MONOPSONIJA. Negalima neįvertinti darbdavių rinkos galios. Ši galia egzistuoja visuomet, kai atskiroje šakoje veikia viena ar kelios firmos, kai nedideliame miestelyje beveik visi darbuotojai priversti samdytis vienoje įmonėje. Rinka, kurioje yra vienintelis pirkėjas, vadinama monopsonija. Monopsoninė įmonė, norėdama padidinti samdos apimtį, turi didinti atlyginimus. Konkurencinė įmonė priversta mokėti darbuotojams rinkos darbo jėgos kainą. Jei smulki įmonė bandytų mokėti mažiau nei rinkos kaina, ji nerastų darbuotojų.
Tuos pačius veiksnius, veikiančius darbo užmokesčio skirtumus, mini ir G. Davulis knygoje “Ekonomikos teorija”. Tiktai autorius juos suskirstė į rinkos ir ne rinkos. Rinkos veiksniams priskiriami: darbo
paklausa ir pasiūla, monopolija, monopsonija, profsąjungos. Ne rinkos veiksniai: kvalifikacija, darbo sąlygos, atsakomybė. Dar neaprašyta liko darbo paklausa ir pasiūla.
DARBO PAKLAUSA IR PASIŪLA. Darbo užmokestis paprastai stabilizuojasi, kai darbo paklausa ir jo pasiūla pasiekia pusiausvyrą. Kai atitinkamos profesijos darbuotojų pasiūla viršija paklausą, darbdaviai, orientuodamiesi į nedarbo galimybę, darbuotojams gali siūlyti mažesnį atlyginimą. Ir priešingai,-kai kvalifikuotos darbo jėgos paklausa viršija pasiūlą, darbdaviai priversti mokėti didesnį darbo užmokestį.
Kaip tik šis veiksnys plačiausiai išnagrinėtas B.Martinkaus ir V. Žilinskio knygoje “Ekonomikos pagrindai”. Paklausos (darbdavių) požiūriu darbo užmokestį nulemia ribinis darbo našumas. Kiekvieno papildomo vieneto, įtraukiamo į kokios nors rūšies gamybą, duodamos pajamos arba jo našumas po tam tikro momento ima mažėti, ir tai palyginama su mažėjančio ribinio naudingumo dėsniu.
Tarkim, įmonininkas samdo žmones dirbti jo firmoje. Pasiekus tam tikrą darbuotojų skaičių, kiekvienas papildomai pasamdytas žmogus prie visuminės produkcijos prideda vis mažiau produkcijos, palyginti su anksčiau įdarbintais. Pasiekiama tokia pakopa, kai paskutinis įdarbintas žmogus prideda prie visuminės produkcijos vertės tiek, kiek jam užmokama už jo darbą. Kadangi įmonininkas moka tos kvalifikacijos darbuotojams vienodą darbo užmokestį, vadinasi, visų bet kurios kvalifikacijos darbuotojų darbo užmokesti lygus jų ribiniam darbo našumui. Konkurencija tarp darbdavių dėl esamos darbo pasiūlos ir garantuoja šią darbo užmokesčio ir įdarbintų žmonių ribinio darbo našumo pusiausvyrą.